¹ Judita tarė: „Pradėkite giesmę mano Dievui

būgneliais su žvangučiais,

giedokite Viešpaties šlovei

su cimbolais.

Giedokite jam naują giesmę,

aukštinkite jį ir šaukitės jo vardo.

² Juk Viešpats yra Dievas,

kuris triuškina kovos gretas ir

stato sau stovyklą savo tautoje;

jis mane išgelbėjo iš engėjų rankų!

³ Asiras atžygiavo iš šiaurės kalnų,

atėjo su nesuskaitoma daugybe karių.

Savo miniomis pripildė slėnius,

arkliais uždengė kalvas.

⁴ Gyrėsi sudeginsiąs mano žemę,

sunaikinsiąs kalaviju mano jaunus vyrus,

sutraiškysiąs žemėje mano mažylius,

padarysiąs mano vaikus grobiu,

išsivarysiąs mano mergeles.

⁵ Bet Viešpats Visagalis sužlugdė juos

moters ranka.

⁶ Jų galiūnas nekrito

nuo jaunų vyrų rankų

nei paguldė jį titanų sūnūs,

nei puolė jį aukštaūgiai milžinai,

bet Merario duktė Judita jį sužlugdė

savo veido grožiu.

⁷ Ji nusivilko našlės drabužį,

kad suburtų užgautuosius Izraelyje.

Ji pasitepė veidą kvepalais,

⁸ susegė plaukus diadema

ir apsivilko lininį apdarą,

kad suviliotų jį.

⁹ Jos sandalai sužavėjo jo akis,

jos grožis užbūrė jo protą,

ir kalavijas nukirto jam galvą!

¹⁰ Nuo jos drąsumo persai drebėjo,

jos drąsos medai išsigando.

¹¹ Kai mano kuklieji suriko kovos šūkį,

juos apėmė siaubas.

Kai mano silpnieji šaukė,

jie drebėjo.

Išgirdę jų kovos šūkį,

jie klykė ir leidosi bėgti.

¹² Jaunų vergių sūnūs juos badė

ir žalojo tarsi bėglių vaikus.

Jie žuvo nuo mano Viešpaties gretų!

¹³ Naują giesmę savo Dievui giedosiu:

Viešpatie, tu didis ir garbingas,

nuostabus galybe, nenugalimas.

¹⁴ Visi tavo kūriniai tau tetarnauja,

nes tu tarei, ir jie atsirado,

tiktai kvėpei,

ir jie buvo sukurti,

nes nėra, kas apgalėtų tavo balsą.

¹⁵ Kalnai bus pajudinti iš pat pamatų

tarsi vanduo;

tau žvilgtelėjus tirps uolos

tarsi vaškas.

Bet tavęs pagarbiai bijantiems

tu be galo gailestingas.

¹⁶ Kiekvienos aukos malonus kvapas

tau tik smulkmena,

ir visų deginamųjų aukų taukai

tau tik mažmožis,

bet žmogus, bijantis Viešpaties,

yra didis.

¹⁷ Vargas tautoms,

sukylančioms prieš mano giminę!

Viešpats Visagalis atmokės jiems,

teismo dieną nubaus juos,

ugniai ir kirmėlėms atiduos jų kūną.

Kentėdami jie verks amžinai.“

¹⁸ Atvykę į Jeruzalę, jie puolė kniūbsti prieš Dievą. Vos žmonėms apsivalius, buvo atnašautos deginamosios aukos, geros valios atnašos ir dovanos. ¹⁹ Judita pašventė Dievui ir visą Holoferno nuosavybę, kurią žmonės buvo jai atidavę, o tinklelį, kurį buvo pasiėmusi iš jo miegamojo, paaukojo kaip įžado atnašą. ²⁰ Tris mėnesius žmonės šventė savo šventę Jeruzalėje prieš šventyklą. Ir Judita pasiliko švęsti su jais.

Juditos mirtis

²¹ Praėjus toms dienoms, visi sugrįžo į savo paveldą. Judita parėjo į Betuliją ir liko gyventi savo ūkyje. Per visą gyvenimą ji buvo gerbiama visame krašte. ²² Daug kas norėjo ją vesti, bet ji neatsidavė nė vienam vyrui visą savo gyvenimą po to, kai jos vyras Manasas mirė ir buvo palaidotas. ²³ Garsas apie ją plito vis plačiau ir plačiau, ir, sulaukusi senatvės savo vyro namuose, ji mirė, turėdama šimtą penkerius metus. Savo tarnaitei davė laisvę. Ji mirė Betulijoje ir buvo palaidota savo vyro Manaso oloje. ²⁴ Izraelio namai jos gedėjo septynias dienas. Prieš mirdama, ji išdalijo savo nuosavybę visiems savo vyro Manaso artimiesiems ir artimiausiems giminaičiams.

²⁵ Niekada daugiau, Juditai gyvai esant, ir ilgai dar po jos mirties niekas neišdrįso varginti izraelitų.