1 Ėriukų siųskite krašto valdovui iš Selos dykumoje į Siono dukters kalną. 2 Moabo dukterys būriuojasi prie Arnono brastų kaip išbaidyti paukščiai, kaip jaunikliai, išmesti iš lizdo: 3 „Duoki patarimą, užjauski! Tebūna tavo šešėlis jiems it vėsi naktis vidurdienio karštyje; duoki pastogę benamiams, neišduok pabėgėlių. 4 Tegyvena Moabo benamiai pas tave, būk jiems prieglobstis nuo grobiko.“ Kai pasibaigs siautėjimas, liausis plėšikavimas, ir niokotojai pasitrauks iš krašto, 5 sostas bus saugus dėl ištikimos meilės Dovydo palapinėje. Jame sėdės ištikimas teisėjas, siekiantis teisingumo ir stropiai vykdantis teisumą. 6 Girdėjome apie Moabo išdidumą be saiko buvo išdidus, apie jo išpuikusį, pasipūtusį įžūlumą. Tai tik tušti plepalai! 7 Terauda Moabo žmonės Moabo, terauda visas kraštas! Kir Hareseto razinų plokštainių[i1] jie liūdi, širdgėlos apimti. 8 Hešbono atšlaičių vynuogynai ir Sibmos vijokliniai vynmedžiai sunaikinti, nors jų raudonos kekės kadaise ir nugirdė tautų viešpačius, nors kadaise jie raizgėsi iki pat Jazero ir driekėsi per dykumą, nors kadaise jų šakos plėtojosi ir tiesėsi anapus jūros. 9 Todėl verkiu Sibmos vynmedžių, lygiai kaip verkiu Jazero. Laistau tave ašaromis, o Hešbone ir Eleale, nes tavo vasaros vaisius ir pjūtį užgožė kovos šūksniai. 10 Iš sodų prapuolė džiaugsmas ir linksmybė, vynuogynuose nebėra dainų ir džiugaus klegesio, vyno spaudyklose nėra kam traiškyti kekių; nutilo vynuogių rinkėjų garsai. 11 Todėl dėl Moabo mano širdis rauda tarsi lyra, aš dejuoju dėl Kir Hereso. 12 Pavargę savo aukštumų alkuose, Moabo žmonės eis melstis į savo šventyklą. Bet iš to nebus jiems jokios naudos. 13 Tai žodis, kurį anksčiau buvo ištaręs VIEŠPATS apie Moabą. 14 Dabar VIEŠPATS sako: „Po trejų metų samdinio metų Moabo didybė bus pažeminta. Nors jis ir turi daug gyventojų, liks tik likutis, mažutis ir silpnas.“ | 
