¹ Ištarmė apie Moabą. Ak, tą naktį, kai Aro miestas buvo apiplėštas,

Moabas buvo sunaikintas!

Ak, tą naktį, kai Kiro miestas buvo apiplėštas,

Moabas buvo sunaikintas!

² Dibono gyventojai lipa verkti į aukštumų alką.

Moabo žmonės klykia iš širdgėlos

dėl Nebojo ir Madebos likimo.

Visų ga´lvos plikos,

visų barzdos nukirptos.

³ Žmonės gatvėse vilki ašutines,

dejuoja ir verkia,

ant stogų ir aikštėse

visi plūsta ašaromis.

⁴ Hešbonas ir Elealė šaukiasi pagalbos,

jų šauksmas girdėti net Jahace.

Dėl to net Moabo kariai virto bailiais,

jų drąsa dingo.

⁵ Mano širdis verkia dėl Moabo!

Jo bėgliai pasiekia net Coarą, Eglat Šelišiją;

vieni Luhito keliu kopia verkdami,

kiti ant kelio į Horonaimus klykia iš sielvarto.

⁶ Ak, Nimrimų vandenys tapo tyrlaukiais!

Pievos išdžiūvusios,

žolė nuvytusi, nebėra jokios žalumos.

⁷ Todėl žmonės savo labą gabena,

visą susikrautą turtą gabena

į kitą Gluosnių sausvagės pusę.

⁸ Ak, visame Moabo krašte

girdėti klyksmo aidai!

Ligi pat Eglaimų miesto tas verksmas,

net ligi Beer Elimų miesto tas dejavimas.

⁹ Ak, plūsta krauju Dimono vandenys!

Bet aš užleisiu dar didesnę negandą ant Dimono:

liūtus ant bėglių iš Moabo

ir ant pasiliekančių krašte!