1 Ištarmė apie Damaską. Tikėk manimi, Damaskas liausis buvęs miestu; jis taps griuvėsiais. 2 Aroero miestai bus apleisti ir priklausys kaimenėms; ten jos ramiai gulinės, ir nebus kam jų baidyti. 3 Efraimas praras savo tvirtoves, o Damaskas karalystę. Aramo likutis turės tą pačią didybę, kaip ir izraelitai. Tai Galybių VIEŠPATIES žodis! 4 Tą dieną Jokūbo didybė sunyks, jo apkūnumas sumenks. 5 Tarsi glėbys šiaudų pjovėjui, kai pjūties metu jis nuima dirvos derlių, arba kai renkamos varpos Refajų slėnyje, 6 iš jo liks tik išrankos, panašiai, kaip raškant alyvmedį, lieka dvi ar trys alyvos pačioje viršūnėje, keturios ar penkios žemiau ant šakų. Tai VIEŠPATIES, Izraelio Dievo, žodis. 7 Tą dieną žmonės kreips žvilgsnį į savo Kūrėją, jų akys kryps į Izraelio Šventąjį. 8 Jie nebežvelgs į aukurus, savo rankų darbus, nebesikliaus tuo, ką jų rankos padarė šventaisiais stulpais ar smilkalų aukurais. 9 Tą dieną jų galingieji miestai bus tušti kaip miestai, kuriuos paliko amoritai ir hivai, pabūgę izraelitų. Nusiaubti bus visi! 10 Juk tu pamiršai Dievą, kuris tave gelbsti, neatmeni Uolos, savo priebėgos. Todėl veisk, jei nori, šventuosius sodus ir sodink juose svetimų vynuogių atžalas! 11 Nors ir užaugintum jas tą pačią dieną, kai sodinai, ir padarytum, kad kitą rytą tavo daigai pražystų, derlius pradings baisios nelaimės ir tikros pražūties dieną. 12 Ak, koks ūžesys nesuskaitomų tautų, jų šniokštimas tarsi marių mūša! Triukšmauja, ūžia tautos, kaip galingos bangos; toks ūžesys tautų! 13 Nerimsta, ūžia tautos kaip šėlstantis potvynis, bet VIEŠPATS pagrūmos joms, ir visos išlakstys toli, bus išsklaidytos, kaip šapus kalnuose išsklaido vėjas, kaip dulkių verpetą nuneša vėtra. 14 Koks siaubas vakare! Nors rytas dar neišaušo, jo jau nebėra! Tokia dalia bus tų, kurie mus siaubia, toks likimas tų, kurie mus plėšia. | 
