¹ Nuorašas laiško, Jeremijo siųsto belaisviams, kurie turėjo būti babiloniečių karaliaus išvaryti į Babiloną, ir skelbiančio jiems, ką Dievas jam įsakė.

Už nuodėmes, kuriomis nusidėjote Dievui, babiloniečių karaliaus Nebukadnecaro esate išvaromi kaip belaisviai į Babiloną. ² Pasiekę Babiloną, išbūsite ten daug metų, ilgą laiką ­ septynias kartas. Po to parvesiu jus iš ten ramybėje. ³ O dabar Babilone matysite ant žmonių pečių nešamus dievus, padirbtus iš sidabro, aukso ir medžio, keliančius pagonims baimę. ⁴ Būkite budrūs! Nepasidarykite panašūs į pagonis ir nė kiek nebijokite jų dievų, ⁵ matydami minią prieš juos arba už jų puolant kniūbsčią. Verčiau sakykite sau: „Tu, Viešpatie, turi būti garbinamas!“ ⁶ O mano angelas su jumis, jis jūsų gyvasties sargas.

⁷ Juk jų liežuvis nulygintas dailidės, o jie patys aptraukti auksu ir sidabru, tačiau apgaulingi ir negalintys kalbėti. ⁸ Tarsi mergaitei, mėgstančiai puošmenis, žmonės atneša aukso ⁹ ir pina vainikus savo dievų galvoms. Kartais kunigai pasiima sidabrą ir auksą nuo savo dievų ir sunaudoja patys, net duoda dalį jo kekšėms prieangyje. ¹⁰ Šiuos dievus iš sidabro, aukso ir medžio jie aprengia drabužiais tarsi žmones, tačiau anie nei nuo rūdžių, nei nuo kandžių išsigelbėti negali. ¹¹ Apvilkus juos purpuro drabužiu, vis dėlto reikia nušluostyti nuo jų veido šventyklos dulkes, kurios ten tirštai nusėda. ¹² Kiekvienas turi skeptrą, kaip srities valdovas, tačiau nepajėgia nubausti mirtimi to, kas jį užgauna. ¹³ Kiekvienas laiko dešinėje kirvį ar durklą, tačiau nepajėgia pats išsigelbėti nuo karo ar plėšikų. ¹⁴ Tad aišku, kad tai jokie dievai. Todėl nebijokite jų!

¹⁵ Kaip molio puodas, žmogaus sudaužytas, niekam nebėra naudingas, taip ir jų dievai, pastatyti jų šventyklose. ¹⁶ Pilnos jų akys dulkių nuo praeinančių žmonių kojų. ¹⁷ Kaip visur užrakinamos durys žmogui, kuris nusikalto karaliui ir nuteistas mirti, taip kunigai apsaugo šventyklas vartais, užraktais ir velkėmis, kad jų neišneštų plėšikai. ¹⁸ Jiems jie uždega daugiau lempų negu sau patiems, bet dievai negali nė vieno jų matyti. ¹⁹ Jie lyg šventyklos sienojai, kurie, kaip sakoma, sugraužiami iš vidaus. Nors iš žemės atšliaužusios kinivarpos sugraužia juos ir jų apdarus, jie nieko nejaučia. ²⁰ Jų veidai pajuodę nuo šventyklos dūmų. ²¹ Ant jų kūno ir galvos tupia šikšnosparniai, kregždės bei visokie paukščiai bei laipioja katės. ²² Tad žinokite, kad tai ne dievai, ir nebijokite jų!

²³ Net auksas, kuriuo jie aptraukti dėl grožio, žiba tik tuomet, kai kas nors nuvalo jų paviršių. Netgi kai buvo liejami, jie nejautė nieko. ²⁴ Kad ir kiek būtų už juos sumokėta, gyvybės alsavimo jie neturi. ²⁵ Kadangi jie be kojų, žmonės turi juos nešioti ant pečių, šitaip visiems parodydami jų niekybę. Ir juos garbinantieji turi gėdytis, nes parpuolę ant žemės, anie patys nebegali atsikelti. ²⁶ Jie negali patys pajudėti, jei kas juos ir pastato, negali patys atsistoti, jei parpuola. Atnašos dedamos šalia jų tarsi šalia mirusiųjų. ²⁷ Jų kunigai uždarbiauja, pardavinėdami atnašas savo naudai. Net jų žmonos susūdo dalį mėsos sau, bet nesidalija niekuo nei su vargšais, nei su ligoniais. ²⁸ Moterys savo kraujoplūdžių metu ir gimdyvės liečia jų atnašas. Tad, žinodami, kad tai ne dievai, ­ nebijokite jų.

²⁹ Kaipgi jie gali būti vadinami dievais? Juk net moterys aukoja atnašas tiems dievams iš sidabro, aukso ir medžio! ³⁰ Jų šventyklose kunigai tupi nuplyšusiais drabužiais, nukirptais plaukais bei barzdomis ir nedengtomis galvomis. ³¹ Jie šaukia ir rėkia savo dievų akivaizdoje, kaip kiti daro šermenyse. ³² Kunigai ima kai ką iš dievų drabužių ir apvelka jais savo žmonas ir vaikus. ³³ Patyrę iš ko nors ką pikta ar gera, jie negali už tai atsilyginti; jie negali padaryti žmogaus karaliumi nei jo nušalinti. ³⁴ Panašiai jie niekam negali duoti nei turtų, nei pinigų. Jei kas, davęs jiems įžadą, neištesės, jie negali iš jo išreikalauti. ³⁵ Jie negelbsti žmogaus nuo mirties nei vaduoja silpnąjį iš galingojo. ³⁶ Aklam žmogui jie nesugrąžina regėjimo, ir negelbsti žmogaus, esančio bėdoje. ³⁷ Jie nei našlės pasigaili, nei našlaičiui padeda. ³⁸ Šie mediniai dievai, aptraukti sidabru ir auksu, panašūs į atkirstus nuo kalno akmenis. Jų garbintojai bus sugėdinti. ³⁹ Tad kaip galima manyti ar tvirtinti, kad jie yra dievai?

⁴⁰ Net patys chaldėjai jų negerbia. Užtikę kurčnebylį, negalintį kalbėti žmogų, jie tempia jį prie Belio ir reikalauja,kad dievas prakalbėtų, tarsi tas žmogus suprastų. ⁴¹ Patys jie nepajėgia apsigalvoti ir palikti šių dievų, nes stokoja supratimo. ⁴² O jų moterys, apsijuosusios virvelėmis, sėdi pakelėse, degindamos sėlenas vietoj smilkalų. ⁴³ Kuri nors iš jų, pasirinkta kokio praeivio, sugula su juo ir šaiposi iš savo kaimynės, kad toji nebuvo taip pagerbta kaip ji ir kad jos virvelė tebėra nepertraukta^[i1]. ⁴⁴ Visa, kas daroma su anais dievais, yra apgaulė. Tad kaip galima manyti ir tvirtinti, kad jie dievai?

⁴⁵ Jie padaryti dailidžių bei auksakalių ir tėra tik tai, kuo šie amatininkai norėjo, kad jie būtų. ⁴⁶ Juos dirbantieji patys ilgai negyvena. Kaipgi gali jų padirbti daiktai būti dievai? ⁴⁷ Jie savo įpėdiniams paliko apgaulę ir gėdą. ⁴⁸ Juk, kai karas ar nelaimės juos užklumpa, kunigai tariasi tarpusavyje, kur pasislėpti drauge su jais. ⁴⁹ Tad kaip gali kas nors nesuvokti, kad tai jokie dievai, jei jie patys nepajėgia apsisaugoti nuo karo ar nelaimių? ⁵⁰ Juk jie iš medžio, aptraukti auksu ir sidabru! Ilgainiui jie taps žinomi kaip apgaulė. Visoms tautoms ir karaliams bus aišku, kad jie ne dievai, o žmogaus rankų dirbiniai ir jie neturi jokios dieviškos galios.

⁵¹ Kam gi dar neaišku, kad jie ne dievai? ⁵² Krašto karaliaus jie nepaskiria, ir žmonėms lietaus neduoda. ⁵³ Nė savo pačių teisių jie negina ir neatgauna, kas buvo neteisėtai paimta, nes yra bejėgiai. Jie tarsi varnos tarp dangaus ir žemės. ⁵⁴ Juk kilus gaisrui šių medinių auksu ir sidabru aptrauktų dievų šventykloje, kunigai, tiesa, bėga ir išsigelbsti, o patys dievai sudega ugnyje drauge su sienojais. ⁵⁵ Pasipriešinti karaliui ar priešams jie negali. ⁵⁶ Tad kaip galima įsivaizduoti ar manyti, kad jie yra dievai?

⁵⁷ Nei nuo vagių, nei nuo plėšikų, šie mediniai sidabru ir auksu aptraukti dievai neišsigelbsti. Vagys nuo jų jėga nulupa auksą bei sidabrą ir pabėga su drabužiais, kuriais jie buvo apvilkti. O jie negali net sau pagelbėti. ⁵⁸ Kur kas geriau būti karaliumi, rodančiu drąsą, ar namų apyvokai reikalingu indu, kuriuo giriasi jo savininkas, negu šiais netikrais dievais; geriau būti namų durimis, kurios saugo visa, kas viduje, negu šiais netikrais dievais; geriau būti mediniu stulpu karaliaus rūmuose, negu šiais netikrais dievais! ⁵⁹ Juk saulė, mėnulis ir žvaigždės, būdami šviesūs ir atlikdami skirtą tarnybą, elgiasi klusniai. ⁶⁰ Panašiai ir žaibas, kai švysteli, būna gražus pasižiūrėti, taip pat ir vėjas, pučiantis kiekviename krašte. ⁶¹ Ir debesys, kai Dievas jiems įsako plaukti viršum visos žemės, vykdo, kas įsakyta, ⁶² ir ugnis, pasiųsta iš aukštybių deginti kalnų ir miškų, daro, kas paliepta. Šie netikri dievai neprilygsta jiems nei grožiu, nei galybe, ⁶³ todėl neįtikėtina ir negali būti tvirtinama, kad jie yra dievai. Jie nei teisingumą įgyvendina, nei žmogui gera padaro. ⁶⁴ Tad, žinodami, kad tai ne dievai, nebijokite jų!

⁶⁵ Ir karalių jie negali nei prakeikti, nei palaiminti. ⁶⁶ Tautoms ženklų dangaus skliaute jie nerodo, kaip saulė nespindi, kaip mėnulis nešviečia. ⁶⁷ Gyvuliams geriau negu jiems, nes, bėgdami į pastogę, jie gali savimi pasirūpinti. ⁶⁸ Taigi nėra nė mažiausio įrodymo, kad tai dievai, todėl nebijokite jų!

⁶⁹ Juk kaip baidyklė agurkų darže nieko neišsaugo, taip ir mediniai auksu bei sidabru aptraukti dievai. ⁷⁰ Lygiai kaip erškėčių krūmas sode, ant kurio tupia visokiausi paukščiai, arba kaip į patamsį numestas lavonas yra jų mediniai sidabru ir auksu aptraukti dievai. ⁷¹ Iš sudūlėjusio ant jų purpuro ir lino galima pažinti, kad tai jokie dievai. Galop ir jie patys sudūlės ir taps krašto gėda. ⁷² Juo geriau teisiam, stabų neturinčiam žmogui, nes gėda jo nepalies.