¹ Jeruzale, nusivilk savo gedulo ir skurdo drabužį

ir apsivilk amžinu Dievo šlovės grožiu.

² Apsigaubk Dievo teisumo skraiste,

užsidėk ant galvos Amžinojo šlovės gobtuvą,

³ nes Dievas parodys tavo spindesį visai žemei.

⁴ Tu būsi amžinai Dievo vadinama

‘Ramybe per Teisumą’ ir ‘Šlove per Dievo garbinimą’.

⁵ Kelkis, Jeruzale!

Atsistok aukštumoje, pažvelk į rytus

ir pasižiūrėk į savo vaikus,

surinktus iš rytų ir vakarų Šventojo žodžiu

ir džiūgaujančius, nes Dievas juos atsiminė.

⁶ Priešų varomi, jie pėsti išėjo iš tavęs,

bet Dievas parves juos pas tave

nešamus su pagarba tarsi karališkame soste. ⁷ Juk Dievas nutarė,

kad aukšti kalnai ir amžinos uolos būtų nulyginti,

daubos ir slėniai užpilti, sulyginti su žeme,

idant Izraelis galėtų saugiai žygiuoti po Dievo šlove.

⁸ Dievo paliepimu miškai ir visi kvapūs medžiai

duos Izraeliui pavėsį,

⁹ nes Dievas džiaugsmingai ves Izraelį,

nušviestą savo šlovės,

gailestingumo ir teisumo.^[i1]