1 Dovydo. AI VIEŠPATS yra mano šviesa ir išgelbėjimas, ko turėčiau bijotis? VIEŠPATS yra mano gyvenimo tvirtovė, prieš ką turėčiau drebėti? 2 Kai nedori žmonės užpuola mane, norėdami mane suėsti – jie, mano užpuolikai ir priešai, klumpa ir žūva. 3 Nors kariuomenė apgultų mane, mano širdis nebijotų; nors karas man būtų paskelbtas, net tada pasitikėčiau. II 4 Vieno teprašau iš VIEŠPATIES, tik vieno tenoriu – gyventi VIEŠPATIES Namuose per visas savo gyvenimo dienas, gėrėtis VIEŠPATIES žavumu ir lankyti jojo Šventyklą. 5 Juk vargo dieną jis paslėps mane savo pastogėje, suteiks man globą savo palapinėje, užkels mane aukštai ant uolos. 6 Nūn keliu galvą prieš visus mane supančius priešus ir atnašauju aukas jo palapinėje su džiaugsmo šauksmais, giedu giesmę, šlovindamas VIEŠPATĮ. B
I 7 Išgirsk mano balsą, VIEŠPATIE, kai šaukiuosi, būk man maloningas ir išklausyk mane! 8 „Eikš, – sako man širdis, – jo veido ieškok!“ Tavo veido, VIEŠPATIE, aš ieškau! 9 Neslėpk nuo manęs savo veido, neatstumk supykęs savo tarno, – tu buvai mano pagalba. Neatmesk manęs, nepalik manęs, Dieve, mano Gelbėtojau. 10 Nors mano tėvas ir motina mane paliktų, tačiau VIEŠPATS mane priims. II 11 Mokyk, VIEŠPATIE, mane savo kelio, dėl mano budrių priešų vesk mane lygiu taku. 12 Neatiduok manęs priešininkų sauvalei, nes melagingi liudytojai sukilo prieš mane ir smurtu alsuoja. 13 Tikiu, kad patirsiu VIEŠPATIES gerumą gyvųjų šalyje. 14 Pasitikėk VIEŠPAČIU ir būk stiprus! Turėk drąsos ir pasitikėk VIEŠPAČIU! | 
