1ל Kodėl tu, VIEŠPATIE, taip nuošaliai laikaisi? Kodėl slepiesi, kai esu nelaimėje? 2 Nedorėliai kankina įžūliai varguolius; teįkliūva jie patys į savo sumanytas pinkles! 3 Nedorėlis puikuojasi savo širdies kėslais, o gobšuolis keikia ir atmeta VIEŠPATĮ. 4 Įniršęs iš įžūlumo, nedorėlis sako: „Atsiskaityti jis nešauks.“ Anot jo širdies kėslų: „Dievo nėra!“ 5 Nedorėliui visada gerai klojasi; tavo nuosprendžiai jam tolimi, jis šaiposi iš visų savo priešų. 6 Sako sau: „Nebūsiu parblokštas, per kartų kartas vargo nepatirsiu.“ 7פ Jo lūpose pilna keiksmų, melo ir grasinimų, vargas ir piktumas jam ant liežuvio. 8 Pasaloje jis tyko už aptvaro ir slapta žudo nekaltą žmogų. Jo akys vogčiomis seka nelaimingąjį, 9ע jis slapta sėlina lyg liūtas tankmėje. Jis tyko pagrobti vargšą, čiumpa vargdienį ir velka į savo tinklą. 10 Jis prisišlieja prie žemės, puola pagūžom ir nelaimingąjį prislegia savo svoriu. 11 Nedorėlis mano sau: „Dievui tai nerūpi. Jis slepia savo veidą, jis niekada nežiūri.“ 12ק Pakilk, VIEŠPATIE! Pakelk ranką, Dieve, ir neužmiršk skriaudžiamųjų! 13 Kodėl nedorėlis turėtų tyčiotis iš Dievo ir širdyje sakyti: „Atsiskaityti tu nešauksi!“ 14ר Juk tu matai! Tikrai imi į širdį vargą ir skausmą, esi visada pasirengęs padėti! Nelaimingasis tau gali save patikėti, tu visada našlaičiui padedi. 15ש Palaužk nedoro ir blogo žmogaus jėgą, nubausk jų nedorumą, neleisk jiems išlikti! |