¹ Choro vadovui. Dovydo.

VIEŠPATYJE randu prieglobstį!

Tad kaip drįstate man sakyti:

„Paukšti, lėk į kalnus!

² Juk štai nedorėliai deda strėlę ant templės,

įtempia lanką, norėdami šauti iš pasalų

į doros širdies žmones.

³ Kai viskas griūva,

ką teisusis begali daryti?“

⁴ VIEŠPATIES šventumo būstas ­ jo šventykla.

VIEŠPATIES sostas stovi danguje.

Jo akys viską apžvelgia,

jo įdėmus žvilgsnis tiria žmones.

⁵ VIEŠPATS ištiria teisųjį ir nedorėlį.

Kas mėgsta smurtą, to jis nekenčia iš visos širdies.

⁶ Nedorėliams jis siųs žarijų ir sieros lietų,

svilinanti vėtra bus jiems skirtoji taurė.

⁷ Juk teisus yra VIEŠPATS;

jis myli teisius darbus,

ir dorieji matys jo veidą.