| Apd 7 | 17 Artinantis metui pažado, kurį Dievas buvo davęs Abraomui, tauta išaugo ir išsiplėtė Egipte, 18 kol Egipte ėmė viešpatauti kitas karalius, kuris nieko nežinojo apie Juozapą. 19 Jis ėmė klastingai elgtis su mūsų tauta, versdamas mūsų protėvius išmesti savo kūdikius, kad jie neliktų gyvi. 20 Tuo metu gimė Mozė, kuris buvo mielas Dievui. Jis išbuvo tris mėnesius savo tėvo namuose, 21 o kai buvo išmestas, jį pasiėmė auginti faraono duktė ir įsūnijo.22 Mozė buvo išmokytas visos Egipto išminties ir tapo galingas žodžiais ir darbais. 23 Kai jis sulaukė keturiasdešimties metų, jam kilo mintis aplankyti savuosius brolius izraelitus. 24 Kartą, pamatęs vieną skriaudžiamą tautietį, stojo ginti jo ir keršydamas užmušė egiptietį. 25 Mozė tikėjosi, kad jo broliai suprasią, jog Dievas per jį suteiks jiems išgelbėjimą, bet jie šito nesuprato. 26 Kitą dieną jis pasirodė tarp kelių susivaidijusių tautiečių ir mėgino juos sutaikinti, sakydamas: 'Vyrai, jūs esate broliai! Kodėl skriaudžiate vieni kitus?' 27 Bet tasai, kuris buvo nuskriaudęs artimą, atstūmė jį, sakydamas: Kas tave paskyrė mūsų valdovu ir teisėju? 28 Gal rengiesi ir mane nužudyti, kaip vakar nužudei egiptietį? 29 Tai išgirdęs, Mozė pabėgo ir tapo išeiviu Madiano krašte, kame jam gimė du sūnūs. 30 Po keturiasdešimties metų Sinajaus kalno dykumoje jam pasirodė angelas degančio erškėčio liepsnose. 31 Tai pamatęs, Mozė nusistebėjo reginiu. Kai jis artinosi, norėdamas geriau įsižiūrėti, pasigirdo Viešpaties balsas: 32 Aš esu tavo tėvų Dievas, Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas. Tada Mozė ėmė drebėti ir nebedrįso toliau žiūrėti. 33 O Viešpats jam tarė: Nusiauk nuo kojų kurpes, nes toje vietoje, kur stovi, žemė yra šventa. 34 Aš regėte regėjau savo tautos priespaudą Egipte ir, išgirdęs jos aimanavimus, nužengiau jos išvaduoti. Tad ateik čionai, aš ketinu tave pasiųsti į Egiptą. |
