¹ Prisiartinus prie Kaserino, esančio prieš pat Ninevę, Rapolas tarė: ² „Tu žinai, kokioje nelaimėje mudu palikome tavo tėvą. ³ Nueikime mudu paskubomis pirma tavo žmonos ir paruoškime namus, kitiems dar neatvykus.“ ⁴ Jiedviem einant drauge, Rapolas tarė jam: „Ar turi po ranka žuvies tulžį?“ Ir šuo ėjo drauge, bėgdamas iš paskos.

⁵ Tuo tarpu Ana sėdėjo, atidžiai stebėdama kelią, kuriuo turėjo pareiti jos sūnus. ⁶ Pamačiusi jį pareinant, ji tarė jo tėvui: „Tikėk manimi, tavo sūnus pareina! Ir vyras, kuris su juo iškeliavo!“

⁷ Prieš Tobijui prieinant prie tėvo, Rapolas tarė: „Esu tikras, kad jo akys atsivers. ⁸ Patepk jo akis žuvies tulžimi. Vaistas sutrauks baltuosius šlakus, ir jie nukris jam nuo akių. Tavo tėvas atgaus regėjimą ir matys šviesą.“

⁹ Pribėgusi prie sūnaus, Ana puolė jam ant kaklo ir tarė: „Dabar, tave pamačiusi, mano vaikeli, galiu mirti.“ Ji apsiverkė. ¹⁰ Tada Tobitas atsikėlė ir apgraibomis išėjo pro kiemo vartus. Tobijas priėjo prie jo ¹¹ su žuvies tulžimi rankoje ir, tvirtai prilaikydamas, papūtė jam į akis, tardamas: „Tėve, nebijok!“ Tada patepė jam akis vaistais ir truputį palaukė. ¹² Po to abiem rankomis nutraukė, pradėdamas nuo akių kampų, baltuosius šlakus. ¹³ Pamatęs savo sūnų, Tobitas apkabino jį abiem rankomis ir ¹⁴ verkdamas kartojo: „Matau tave, mano sūnau, mano akių šviesa!“ Paskui jis tarė:

„Tebūna pašlovintas Dievas,

tebūna pašlovintas jo didingas vardas,

tebūna palaiminti visi jo šventieji angelai!

Tebūna pašlovintas jo šventasis vardas

per visus amžius!

¹⁵ Nors jis mane ir nuplakė,

bet pasigailėjo.

Dabar štai matau savo sūnų Tobiją!“

Tada Tobitas sugrįžo į vidų, džiaugsmingai visu balsu šlovindamas Dievą. Tobijas papasakojo savo tėvui, kad kelionė buvo sėkminga, kad jis parnešė pinigus, kad vedė Raguelio dukterį Sarą ir kad iš tikrųjų ji pakeliui į čia, labai arti Ninevės vartų.

¹⁶ Džiaugdamasis ir šlovindamas Dievą, Tobitas nuėjo prie Ninevės vartų pasitikti savo marčios. Ninevės gyventojai, matydami, kad jis vaikščioja sveikas ir niekas jo neveda už rankos, buvo nustebinti. ¹⁷ Tobitas visų akivaizdoje papasakojo, kaip Dievas buvo jam gailestingas ir kaip jam atvėrė akis. Pamatęs savo sūnaus Tobijo žmoną Sarą, Tobitas palaimino ją, tardamas: „Eikš, mano dukterie! Sveikinu atvykusią! Tebūna pašlovintas Dievas, kuris atvedė tave pas mus, mano dukterie. Tebūna palaimintas tavo tėvas ir tavo motina, tebūna palaimintas mano sūnus Tobijas, būk palaiminta ir tu, mano dukterie! Įženk į savo namus! Su palaiminimu ir džiaugsmu sveikinu atvykusią! Įženk, mano dukterie!“ Taigi ta diena buvo džiaugsminga visiems Ninevėje gyvenantiems žydams.

¹⁸ Achikaras ir jo sūnėnas Nadabas atėjo dalytis Tobito džiaugsmu. Tobijo vestuvės buvo smagiai atšvęstos per septynias dienas. Jis gavo daug dovanų.