¹ Pasibaigus vestuvėms, Tobitas pasišaukė savo sūnų ir tarė: „Mano sūnau, tu turėtumei išmokėti algą su tavimi keliavusiam vyrui ir dar pridėti prie to, kas buvo sutarta.“ ­ ² „Tėve, ­ klausė jis, ­ kiek turiu duoti jam už pagalbą? Net jeigu duočiau pusę visos mantos, kurią jis pargabeno su manimi, man nebūtų nuostolio. ³ Juk jis parvedė mane gyvą ir sveiką pas tave, išgydė mano žmoną, parnešė su manimi pinigus ir išgydė tave. Tad kiek turiu pridėti prie to, kas sutarta?“ ­ ⁴ „Jis vertas, mano sūnau, gauti pusę visko, ką parnešė.“ ⁵ Tad Tobijas pasišaukė Rapolą ir tarė: „Imk kaip algą pusę visko, ką parnešei, ir eik ramybėje.“

⁶ Tada Rapolas, pasivedęs juos abu į šalį, tarė: „Šlovinkite Dievą ir visų gyvųjų akivaizdoje minėkite jį už jums padarytus jo gerus darbus. Šlovinkite ir giedokite giesmes jo vardui. Skelbkite visiems žmonėms Dievo darbus su derama pagarba; nedelskite jį išpažinti. ⁷ Karaliaus paslaptį gera slėpti, bet Dievo darbus reikia apreikšti ir pripažinti su derama pagarba. Darykite, kas gera, ir piktas jūsų neužklups. ⁸ Melstis ir pasninkauti gera, bet geriau už tai ­ išmalda ir teisumas. Truputis su teisumu yra geriau negu perteklius su nedorumu. Geriau duoti išmaldą, negu kaupti auksą, ⁹ nes išmalda išgelbsti nuo mirties ir nuvalo visas nuodėmes. Kas duoda išmaldą, ilgai gyvens, ¹⁰ bet kurie daro nuodėmę ir nedorai elgiasi, tas didžiausias savo gyvasties priešas.“

¹¹ Dabar apreikšiu jums visą teisybę, nieko nenuslėpdamas. Jau esu tai jums paskelbęs, sakydamas: ‘Karaliaus paslaptį dera slėpti, bet Dievo darbus reikia apreikšti su derama pagarba.’ ¹² Taigi, kai tu, Tobitai, ir Sara meldėtės, aš liudijau judviejų maldą Viešpaties Šlovės akivaizdoje. Panašiai būdavo, kai tik laidodavai mirusius. ¹³ O tada, kai tu nedelsdamas atsikėlei nuo stalo, palikai pietų valgius ir nuėjai palaidoti mirusio, ¹⁴ aš buvau pasiųstas tave išmėginti. Drauge Dievas siuntė mane išgydyti tave ir tavo marčią Sarą. ¹⁵ Aš esu Rapolas, vienas iš septynių angelų, kuriems leista tarnauti Viešpaties Šlovės akivaizdoje.“

¹⁶ Abudu buvo apstulbę. Jie puolė kniūbsti, nes buvo baimės apimti. ¹⁷ „Nebijokite, ­ jis tarė jiems, ­ ramybė su jumis! Dabar ir visados dėkokite Viešpačiui! ¹⁸ Juk aš, būdamas su jumis, to nedariau savo nuosprendžiu, bet vykdžiau Dievo valią. Šlovinkite jį kasdien ir visados. Giedokite jam giesmę! ¹⁹ Nors matėte mane valgant ir geriant, iš tikrųjų aš nevalgiau ir negėriau. Ką jūs matėte, buvo regėjimas. ²⁰ Tad dabar kelkitės nuo žemės ir šlovinkite Dievą. Žiūrėkite, aš žengiu pas tą, kuris mane siuntė. Užrašykite į knygą visus šiuos jums nutikusius dalykus.“ ²¹ Jam pakilus į orą, jie atsistojo ir nebegalėjo jo daugiau matyti. ²² Jie šlovino Dievą giesmėmis, dėkojo jam už tokius nuostabius darbus, kai jiems buvo pasirodęs Dievo angelas.