¹ Tada VIEŠPATS kreipėsi į Jobą iš audros tardamas:

² „Kas temdo mano užmojį,

kalbėdamas neapgalvotais žodžiais?

³ Susijuosk diržu strėnas kaip vyras;

aš tavęs klausiu, o tu man atsakyk!

⁴ Kur tu buvai, kai dėjau žemės pamatus?

Pasakyk, jei esi toks supratingas!

⁵ Kas nustatė jos matmenis, tu tikrai žinai!

Argi kas tiesė ant jos matavimo virvę?

⁶ Į ką buvo įleisti jos stulpai,

ir kas padėjo jos kertinį akmenį,

⁷ kai drauge giedojo rytmetinės žvaigždės

ir visos dangiškosios būtybės šaukė iš džiaugsmo?

⁸ O kas uždarė jūrą už durų,

kai ji prasiveržė iš gelmių,

⁹ kai apdengiau ją debesų apdaru

ir suvysčiau tiršto rūko vystyklais,

¹⁰ kai padariau bangų mūšą jos ribomis

ir įstačiau duris su skląsčiais,

¹¹ tardamas: ‘Iki čia ateik, bet ne toliau,

čia tavo galingos bangos suduš!’?