¹⁹ kada tik valgysite krašto duoną, atidėkite atnašą VIEŠPAČIUI. ²⁰ Iš pirmienų tešlos duosite kepalą kaip atnašą, atidėsite jį kaip atnašą, kaip atidedate atnašą nuo klojimo aslos. ²¹ Per visas kartas duosite VIEŠPAČIUI dalį savo pirmienų tešlos.’“

Atnašos už nuodėmę

²² „Jei netyčiomis neįvykdysite kurio nors iš įsakymų, VIEŠPATIES paskelbtų per Mozę, ²³ viso to, ką VIEŠPATS įsakė jums per Mozę nuo tos dienos, kai VIEŠPATS davė įsakymą, ir vėliau per visas jūsų kartas, ²⁴ jei tai būtų padaryta netyčiomis per bendrijos neapsižiūrėjimą, visa bendrija atnašaus jautuką deginamajai aukai dėl malonaus kvapo VIEŠPAČIUI drauge su javų atnaša bei jos liejamąja atnaša pagal įsaką ir ožį aukai už nuodėmę. ²⁵ Kunigas atliks permaldavimą už visą izraelitų bendriją, ir jiems bus atleista, nes tai buvo neapsižiūrėjimas, ir už savo klaidą jie atnašavo auką ­ ugninę atnašą VIEŠPAČIUI bei atnašą už nuodėmę VIEŠPATIES akivaizdoje. ²⁶ Ne tik izraelitų bendrijai, bet ir ateiviams tarp jūsų bus atleista, nes neapsižiūrėjimo kaltė palietė visus žmones.

²⁷ Jei pavienis žmogus nusidėtų per neapsižiūrėjimą, jis atnašaus vienerių metų ožką aukai už nuodėmę. ²⁸ Kunigas atliks permaldavimą VIEŠPATIES akivaizdoje už padariusįjį klaidą, nes jis padarė ją per neapsižiūrėjimą. Atlikus už jį permaldavimą, jam bus atleista. ²⁹ Tiek vietiniam izraelitui, tiek tarp jų gyvenančiam ateiviui turėsite tas pačias apeigas bet kam iš jų, nusidėjusiam per neapsižiūrėjimą.

³⁰ Bet jei kas nors, elgdamasis savavališkai, vietinis ar ateivis, užgautų VIEŠPATĮ, toks žmogus bus pašalintas iš tautos. ³¹ Dėl to, kad paniekino VIEŠPATIES žodį ir sulaužė jo įsakymą, toks žmogus turi būti pašalintas. Kaltinti jis gali tik pats save.“

Bausmė už šabo laužymą

³² Būdami dykumoje, izraelitai užtiko žmogų, renkantį malkas šabo dieną. ³³ Užtikusieji renkantį malkas atvedė pas Mozę, Aaroną ir visą bendriją. ³⁴ Jis buvo uždarytas į kalėjimą, nes nebuvo aišku, ką su juo reikėtų daryti. ³⁵ Tada VIEŠPATS tarė Mozei: „Tas žmogus turi būti nubaustas mirtimi. Visa bendrija turi užmušti jį akmenimis už stovyklos.“ ³⁶ Visa bendrija išvedė jį už stovyklos ir užmušė akmenimis, kaip VIEŠPATS buvo Mozei įsakęs.

Kutai prie drabužių

³⁷ VIEŠPATS tarė Mozei: ³⁸ „Kalbėk izraelitams ir liepk pasidaryti kutus drabužių kampuose per visas kartas. Teprisiriša mėlyną virvelę prie kuto kiekviename kampe. ³⁹ Jūs turėsite kutą, kad, žvelgdami į jį, atsimintumėte visus mano įsakymus ir vykdytumėte juos, nenuklysdami paskui savo širdies ir akių užgaidas. ⁴⁰ Taigi jūs atsiminsite ir vykdysite visus mano įsakymus, būsite šventi savo Dievui. ⁴¹ Aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas, kuris išvedžiau iš Egipto žemės, kad būčiau jūsų Dievas. Aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas!“

¹ Levio sūnaus Kehato sūnaus Iccharo sūnus Korachas drauge su Eliabo sūnumis Datanu ir Abiramu bei Peleto sūnumi Onu, Rubeno palikuonimis, pasiėmė ² du šimtus penkiasdešimt izraelitų ­ bendrijos vadų, tarybos narių, žymių vyrų ­ ir sukilo prieš Mozę. ³ Jie susibūrė prieš Mozę ir Aaroną, sakydami: „Per toli nuėjote! Juk visa bendrija, visi iki vieno yra šventi, ir VIEŠPATS yra tarp jų. Tad kodėl keliate save aukščiau už VIEŠPATIES bendriją?“ ⁴ Tai išgirdęs, Mozė puolė kniūbsčias. ⁵ Jis kalbėjo Korachui ir visai jo draugei: „Rytoj rytą VIEŠPATS parodys, kas jam priklauso, kas yra šventas ir kam bus leista prie jo artintis! Ką jis bus išsirinkęs, tam jis ir leis prie savęs artintis. ⁶ Štai ką jūs turite daryti. Tu, Korachai, ir visa tavo draugė paimkite smilkytuvus, ⁷ įdėkite rytoj į juos ugnies ir užberkite smilkalų VIEŠPATIES akivaizdoje. Vyras, kurį VIEŠPATS bus išsirinkęs, bus šventas. Levitai, jūs per toli nuėjote!“ ⁸ Tada Mozė tarė Korachui: „Jūs, levitai, klausykitės manęs! ⁹ Argi jums per maža, kad Izraelio Dievas išskyrė jus iš Izraelio bendrijos, leisdamas jums artintis prie savęs, atlikti tarnybą VIEŠPATIES Padangtėje ir būti pasiruošusiems padėti bendrijai ir jai tarnauti? ¹⁰ Argi dėl to, kad jis leido tau ir visiems tavo broliams levitams su tavimi artintis prie savęs, jūs reikalaujate ir kunigystės? ¹¹ Iš tikrųjų prieš VIEŠPATĮ tu ir tavo draugė susibūrėte! O Aaronas, kas jis toks, kad prieš jį murmate?“

¹² Mozė pasiuntė pašaukti Eliabo sūnus Dataną ir Abiramą, bet jie atsakė: „Mes neisime! ¹³ Argi neužtenka, kad išvedei mus iš krašto, tekančio pienu ir medumi, užmušti dykumoje, bet dar nori ir mus valdyti? ¹⁴ Aišku kaip dieną, kad tu neatvedei mūsų į kraštą, tekantį pienu ir medumi, ir nedavei mums laukų ir vynuogynų paveldo. Nejau norėtum šiems vyrams akis išlupti? Mes neisime!“

¹⁵ Mozė labai supyko ir tarė VIEŠPAČIUI: „Nežiūrėk į jų atnašą. Jokio asilo iš jų nepaėmiau, nė vieno nenuskriaudžiau.“ ¹⁶ O Korachui Mozė tarė: „Rytoj tu ir visa tavo draugė būkite VIEŠPATIES akivaizdoje ­ ir tu, ir jie, ir Aaronas. ¹⁷ Paimkite kiekvienas savo smilkytuvą, įberkite į jį smilkalų, ir kiekvienas teatnašauja savo smilkytuvą VIEŠPATIES akivaizdoje, du šimtus penkiasdešimt smilkytuvų, ir tu, ir Aaronas, kiekvienas su savo smilkytuvu.“ ¹⁸ Taigi visi vyrai pasiėmė savo smilkytuvus, įdėjo į juos ugnies, užbėrė smilkalų ir atsistojo prie Susitikimo Palapinės įėjimo drauge su Moze ir Aaronu. ¹⁹ Kai Korachas surinko priešais juos prie Susitikimo Palapinės įėjimo visą bendriją, tada VIEŠPATIES šlovė pasirodė visai bendrijai.

²⁰ Tada VIEŠPATS kalbėjo Mozei ir Aaronui, tardamas: ²¹ „Pasitraukite nuo šios bendrijos, kad galėčiau viena akimirka juos sunaikinti.“ ²² Parpuolę kniūbsti, jie tarė: „O Dieve, visos žmonijos alsavimo šaltini! Argi vienam žmogui nusidėjus, tu ant visos bendrijos pyksi?“

²³ O VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: ²⁴ „Kalbėk bendrijai ir sakyk: ‘Pasitraukite nuo Koracho, Datano ir Abiramo buveinių.’“ ²⁵ Mozė pakilo ir nuėjo pas Dataną ir Abiramą; Izraelio seniūnai sekė paskui jį. ²⁶ Jis kreipėsi į bendriją, tardamas: „Eikite šalin nuo palapinių šių nedorų vyrų, nelieskite nieko, kas jiems priklauso, kad nebūtumėte sunaikinti už visas jų nuodėmes.“ ²⁷ Jie pasitraukė nuo Koracho, Datano ir Abiramo buveinių. O Datanas ir Abiramas buvo išėję ir stovėjo prie savo palapinių įėjimo drauge su savo žmonomis, vaikais ir mažyliais. ²⁸ Mozė tarė: „Šitaip jūs sužinosite, kad VIEŠPATS mane siuntė atlikti visus šiuos darbus. Tai nebuvo mano sumanymas. ²⁹ Jei šie vyrai mirs, kaip miršta žmonės, jei jų likimas bus kaip visų žmonių, tai VIEŠPATS nebus manęs siuntęs. ³⁰ Bet jei VIEŠPATS padarys ką nors negirdėta, jei žemė pravers savo burną ir prarys juos su viskuo, kas jiems priklauso, ir jie gyvi nužengs į Šeolą, jūs žinosite, kad šie vyrai neklausė VIEŠPATIES.“

³¹ Vos jam ištarus šiuos žodžius, žemė prasivėrė po jų kojomis. ³² Žemė pravėrė savo burną ir prarijo juos drauge su šeimomis ­ visa, kas priklausė Korachui, ir jų nuosavybę. ³³ Su viskuo, kas jiems priklausė, jie nugrimzdo gyvi į Šeolą. Žemė apdengė juos, ir jie pražuvo iš bendrijos. ³⁴ Visi izraelitai, stovėję aplink, jiems klykiant, išbėgiojo, nes manė: „Žemė prarys ir mus!“

Koracho bausmė

³⁵ VIEŠPATIES ugnis prasiveržė ir sunaikino anuos du šimtus penkiasdešimt vyrų, atnašavusių smilkalus.

¹ Tada VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: ² „Paliepk kunigo Aarono sūnui Eleazarui išrinkti smilkytuvus iš žarijų ir išžarstyk ugnį toli į visas puses. ³ Juk šių nusidėjėlių smilkytuvai tapo šventi jų mirties kaina. Tebūna jie perkalti į skardą aukurui apdengti, nes, panaudoti VIEŠPAČIUI atnašauti, jie tapo šventi. Tebūna jie izraelitams įspėjimo ženklas.“ ⁴ Kunigas Eleazaras surinko atnašos metu sudegusius vario smilkytuvus ir perkalė juos į skardą aukurui apdengti, ⁵ kaip VIEŠPATS buvo paliepęs per Mozę. Tai turėjo būti priminimas izraelitams, kad joks pašalietis, kuris nėra iš Aarono palikuonių, nesiartintų atnašauti smilkalų VIEŠPATIES akivaizdoje ir nenukentėtų kaip Korachas ir jo draugė.

⁶ Tačiau rytojaus dieną visa izraelitų bendrija murmėjo prieš Mozę ir Aaroną, sakydami: „Jūs užmušėte VIEŠPATIES žmones.“ ⁷ Bendrijai susibūrus prieš juos, Mozė ir Aaronas pasuko Susitikimo Palapinės link. Žiūri, ją dengia debesis, ir pasirodo VIEŠPATIES šlovė. ⁸ Kai Mozė ir Aaronas priėjo prie Susitikimo Palapinės priekio, ⁹ VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: ¹⁰ „Pasitraukite iš šios bendrijos, kad galėčiau juos tuojau pat sunaikinti.“ Jiedu parpuolė kniūbsti. ¹¹ Mozė tarė Aaronui: „Paimk savo smilkytuvą, įdėk į jį ugnies nuo aukuro, užberk smilkalų, skubėk pas bendriją ir atlik už juos permaldavimą. VIEŠPATIES pyktis atėjo, maras jau siaučia.“ ¹² Aaronas paėmė smilkytuvą, kaip Mozė buvo jam paliepęs, ir nubėgo į susibūrusiųjų vidurį, kur jau siautė maras. Užbėręs smilkalų, jis atliko permaldavimą už žmones ¹³ ir atsistojo tarp gyvųjų ir mirusiųjų. Maras buvo sutramdytas. ¹⁴ Numirusių maru buvo keturiolika tūkstančių septyni šimtai, neskaitant tų, kurie mirė su Korachu. ¹⁵ Kai maras buvo sutramdytas, Aaronas sugrįžo pas Mozę prie Susitikimo Palapinės įėjimo.

Aarono lazda

¹⁶ VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: ¹⁷ „Kalbėk izraelitams ir gauk iš jų dvylika lazdų, iš visų jų protėvių namų vadų po vieną kiekvieniems protėvių namams. Įrašyk kiekvieno vyro vardą ant jo lazdos. ¹⁸ Aarono vardą įrašyk ant Levio lazdos, nes ir Levio protėvių namų galva turės lazdą. ¹⁹ Padėsi jas Susitikimo Palapinėje priešais Sandoros Įsakymus, kur aš susitinku su tavimi. ²⁰ Lazda vyro, kurį išsirinkau, išskleis pumpurus. Taip sustabdysiu izraelitų murmėjimus, su kuriais jie nuolat kyla prieš jus.“ ²¹ Mozė tai persakė izraelitams. Jų vadai davė jam po lazdą kiekvienam protėvių namų vadui, iš viso dvylika lazdų. Tarp jų buvo ir Aarono lazda. ²² Mozė padėjo lazdas priešais VIEŠPATĮ Sandoros Įsakymų palapinėje.

²³ Rytojaus dieną įėjęs į Sandoros Įsakymų palapinę, Mozė žiūri: Levio namų Aarono lazda išsprogusi, ne tik išskleidusi pumpurus, bet ir pražydusi, net su prinokusiais migdolais. ²⁴ Tada Mozė išnešė visas lazdas iš VIEŠPATIES akivaizdos visiems izraelitams. Jie apžiūrėjo, ir visi vyrai pasiėmė savo lazdas. ²⁵ O VIEŠPATS tarė Mozei: „Aarono lazdą vėl padėk priešais Sandoros Įsakymus, kad būtų laikoma kaip pamoka maištininkams, kad jie liautųsi murmėję prieš mane ir nenumirtų.“ ²⁶ Taip Mozė ir padarė. Kaip VIEŠPATS įsakė Mozei, taip jis ir padarė.

²⁷ O izraelitai sakė Mozei: „Žiūrėk, mes žūstame! Mes žuvę, visi mes žuvę! ²⁸ Kas tik drįsta prieiti prie VIEŠPATIES Padangtės, miršta. Argi turėsime visi žūti?“

¹ VIEŠPATS tarė Aaronui: „Tu ir tavo sūnūs drauge su savo protėvių namais būsite atsakingi už bet kokią kaltę, susijusią su šventykla, o atsakomybė už kaltes, susijusias su kunigyste, kris ant tavęs ir tavo sūnų. ² Tad priimsi savo brolius iš Levio ­ savo protėvių ­ giminės, kad būtų su tavimi ir tau tarnautų, o tu ir tavo sūnūs tarnausite Sandoros Įsakymų Palapinės priekyje. ³ Jie tetarnauja jums ir tesirūpina visa Palapine, tačiau tenesiartina nei prie šventyklos reikmenų, nei prie aukuro, kad jūs ir jie nenumirtumėte. ⁴ Jie pajungti tau, kad atliktų darbus Susitikimo Palapinėje, eitų visą Palapinės tarnybą. Bet joks pašalietis tenesibrauna į jūsų tarpą. ⁵ Tik jūs atliksite darbus, susijusius su šventykla ir aukuru, kad rūstybė niekada daugiau nebeištiktų izraelitų.

⁶ Štai aš paimu tavo brolius levitus iš izraelitų tarpo. Jie yra dovana jums, pašvęsti VIEŠPAČIUI eiti Susitikimo Palapinės tarnybą. ⁷ Tuo tarpu tu ir tavo sūnūs su tavimi stropiai eis visas aukuro ir vietos už uždangos kunigiškas pareigas. Aš duodu jūsų kunigystės tarnybą kaip dovaną. Bet koks pašalietis, kuris braunasi, turi būti nubaustas mirtimi.“

Kunigų dalis

⁸ VIEŠPATS kalbėjo Aaronui: „Štai aš tau pavedžiau visas man duodamas atnašas, visas šventas izraelitų dovanas. Amžinu įstatu daviau jas tau ir tavo sūnums kaip kunigiškąją dalį. ⁹ Turėsi teisę į dalį ypač šventų aukų ­ ugninių atnašų: kiekviena atnaša, kurią jie man teikia kaip švenčiausią atnašą, ar tai būtų javų atnaša, ar auka už nuodėmę, ar atnaša už kaltę, priklausys tau ir tavo sūnums. ¹⁰ Valgysi jas kaip ypač šventas atnašas; vien vyrai jas valgys, tau jos bus šventos. ¹¹ Tau priklausys ir tai, kas atidedama į šalį iš visų izraelitų siūbuojamųjų atnašų aukų. Amžinu įstatu tai daviau tau, tavo sūnums ir tavo dukterims. Kas tik švarus tavo namuose, gali jas valgyti. ¹² Kas geriausia iš šviežio aliejaus, kas geriausia iš naujo vyno ir javų ­ geriausią derlių, kurį jie atnašauja VIEŠPAČIUI, daviau tau. ¹³ Visos krašto pirmienos, kurias jie atneša VIEŠPAČIUI, bus tavo. Kas tik švarus tavo namuose, gali jas valgyti. ¹⁴ Visa, kas yra Izraelyje įžadu pašvęsta [VIEŠPAČIUI], bus tavo. ¹⁵ Kas pirmas atveria įsčias tarp visų gyvūnų ­ ar žmonių, ar gyvulių, ­ kas atnašaujama VIEŠPAČIUI, bus tavo. Tačiau privalai leisti išpirkti žmonių pirmagimį; leisi išpirkti ir nešvaraus gyvulio pirmagimį. ¹⁶ Vienam mėnesiui praslinkus, nustatysi jų išpirkimo kainą: penkis sidabrinius šekelius pagal šventyklos šekelį, tai yra dvidešimt gerų. ¹⁷ Bet karvės pirmagimis ar avies pirmagimis, ar ožkos pirmagimis negali būti išpirktas. Jie pašvęsti. Jų kraują turi išlieti ant aukuro, o jų taukus paversi dūmais kaip malonaus kvapo ugninę atnašą VIEŠPAČIUI, ¹⁸ o jų mėsa priklausys tau, lygiai kaip tavo yra siūbuojamosios atnašos krūtinė ir dešinioji koja. ¹⁹ Visas šventąsias atnašas, kurias izraelitai atideda VIEŠPAČIUI, daviau tau ir tavo sūnums, ir tavo dukterims, esantiems su tavimi, kaip amžiną duoklę. Tai amžina druskos sandora VIEŠPATIES akivaizdoje tau ir tavo palikuonims.“

Dešimtinės duoklė levitams

²⁰ Tada VIEŠPATS tarė Aaronui: „Neturėsi žemės paveldo jų krašte, tarp jų neturėsi dalies. Aš būsiu tavo dalis ir paveldas Izraelyje.

²¹ Levitams daviau visas dešimtines Izraelyje kaip dalį už tarnybą, kurią jie atlieka, tarnybą Susitikimo Palapinėje. ²² Taigi izraelitai daugiau nebesiartins prie Susitikimo Palapinės, kad neužsitrauktų kaltės ir nenumirtų. ²³ Tik levitai vykdys Susitikimo Palapinės tarnybą ir bus atsakingi už savo pačių kaltes. Tai bus amžinas įstatas izraelitams per visas kartas. Bet tarp izraelitų jie neturės žemės paveldo, ²⁴ nes kaip dalį levitams daviau izraelitų dešimtinę, kurią jie atideda kaip atnašą VIEŠPAČIUI. Užtat apie juos ir pasakiau: ‘Jie neturės žemės paveldo Izraelyje.’“

Levitų dešimtinė

²⁵ Tada VIEŠPATS kalbėjo Mozei: ²⁶ „Kalbėk levitams ir sakyk: ‘Kai paimate iš izraelitų dešimtinę, mano duotą jums kaip dalį, turite atidėti iš jos atnašą VIEŠPAČIUI ­ dešimtinę nuo dešimtinės. ²⁷ Ji bus įskaityta jums kaip dovana, kaip švieži javai nuo klojimo aslos ar naujas vynas iš vyninės. ²⁸ Taigi ir jūs atidėsite atnašą VIEŠPAČIUI iš visų dešimtinių, kurias paimate iš izraelitų; iš jų duosite VIEŠPATIES atnašą kunigui Aaronui. ²⁹ Atidėsite visas atnašas, kurios priklauso VIEŠPAČIUI, nuo visko, kas jums dovanota. Iš jų visų atidėsite, kas geriausia ­ šventąją dalį.’ ³⁰ Be to, pasakyk jiems: ‘Kai būsite atidėję geriausią dešimtinės dalį, likusi dešimtinė levitams bus kaip klojimo aslos ar vyninės derlius. ³¹ Tu ir tavo namai galite jį valgyti bet kokioje vietoje, nes tai atlygis už jūsų tarnybą Susitikimo Palapinėje. ³² Todėl kaltės neužsitrauksite, jei atnašavote iš jų, kas geriausia. Neišniekinkite izraelitų šventųjų dovanų, kad nenumirtumėte.’“

¹ VIEŠPATS kalbėjo Mozei ir Aaronui, tardamas: ² „Štai VIEŠPATIES duoti įstatai apeigoms. Paliepk izraelitams atvesti žalą telyčią, sveiką ir be trūkumų, dar nebuvusią po jungu. ³ Perduosite ją kunigui Eleazarui. Ji bus išvesta už stovyklos ir jo akivaizdoje papjauta. ⁴ Padažęs pirštą jos kraujyje, kunigas Eleazaras pašlakstys juo septynis kartus Susitikimo Palapinės priekio link. ⁵ Tada, jam matant, telyčia bus sudeginta ­ oda, mėsa, kraujas drauge su atmatomis. ⁶ Kunigas paims kedro malkų, yzopo, tamsiai raudonos spalvos siūlų ir įmes juos į ugnį, kurioje dega telyčia. ⁷ Po to kunigas išsiskalbs drabužius ir apsiplaus vandeniu. Tada jis gali grįžti į stovyklą, bet bus nešvarus iki vakaro. ⁸ Panašiai ir tas, kuris sudegino telyčią, išsiskalbs drabužius vandenyje ir apsiplaus kūną vandeniu. Jis bus nešvarus iki vakaro. ⁹ Tada kas nors, kas yra švarus, susems telyčios pelenus ir supils juos švarioje vietoje už stovyklos. Jie bus laikomi vandeniui izraelitų bendrijai apvalyti. Tai auka už nuodėmę. ¹⁰ Tas, kuris susemia telyčios pelenus, išsiskalbs drabužius ir bus nešvarus iki vakaro.

Tai amžinas įstatas ir izraelitams, ir tarp jų gyvenantiems ateiviams.“

Pelenų panaudojimas

¹¹ „Kas paliečia bet kokio žmogaus lavoną, bus nešvarus septynias dienas. ¹² Jis apsivalys vandeniu trečią dieną bei septintą dieną ir bus švarus. Bet jei neapsivalo trečią dieną ir septintą dieną, jis netaps švarus. ¹³ Kas paliečia lavoną, numirėlio kūną, ir neapsivalo, išniekina VIEŠPATIES Padangtę. Toks žmogus bus pašalintas iš Izraelio. Kadangi nebuvo apšlakstytas apvalymo vandeniu, jis yra nešvarus; jo nešvarumas pasilieka ant jo.

¹⁴ Štai apeigos, kai kas nors numiršta palapinėje: visi, kurie įeina į palapinę, ir visi, kurie yra palapinėje, bus nešvarūs septynias dienas. ¹⁵ Panašiai ir kiekvienas atviras ar neuždengtas antvožu indas bus nešvarus. ¹⁶ Kas atvirame lauke prisiliestų prie žmogaus, nužudyto kalaviju ar mirusio sava mirtimi, ar prie žmogaus kaulų, ar kapo, bus nešvarus septynias dienas. ¹⁷ Nešvariajam žmogui turi būti paimta sudegintos apvalymo atnašos pelenų ir įpilta tekančio vandens į indą; ¹⁸ tuomet švarus asmuo paims yzopą, pamirkys vandenyje ir pašlakstys palapinę, visą apstatymą, ten esančius žmones ir kiekvieną prisilietusįjį prie kaulų, nužudyto žmogaus lavono ar prie kapo. ¹⁹ Švarusis pašlakstys nešvarųjį trečią dieną ir septintą dieną. Taip apvalytas, septintą dieną jis išsiskalbs drabužius, apsiplaus vandeniu ir vakare bus vėl švarus. ²⁰ Jei kas nors, tapęs nešvarus, neapsivalo, bus atskirtas nuo bendrijos, nes jis išniekino VIEŠPATIES šventyklą. Kadangi apvalymo vandeniu nebuvo apšlakstytas, jis yra nešvarus.

²¹ Tai bus jiems amžinas įstatas. Be to, kas pašlakstė apvalymo vandeniu, išsiskalbs drabužius, o kas paliečia apvalymo vandenį, bus nešvarus iki vakaro. ²² Ką tik nešvarusis paliečia, taps nešvarus, ir kas jį paliečia, bus nešvarus iki vakaro.“

¹ Pirmą mėnesį izraelitai ­ visa bendrija ­ atėjo į Cino dykumą. Žmonės apsistojo Kadeše. Ten numirė ir buvo palaidota Mirjama.

² Bendrija neturėjo vandens. Todėl jie susibūrė prieš Mozę ir Aaroną. ³ Žmonės ginčijosi su Moze, sakydami: „Verčiau būtume žuvę, kai mūsų giminės žuvo VIEŠPATIES akivaizdoje! ⁴ Kodėl atvedėte VIEŠPATIES bendriją į šią dykumą mums ir mūsų galvijams numirti? ⁵ Kodėl išvedėte mus iš Egipto, kad atvestumėte į šią baisią vietą, kur nėra nei grūdų, nei figų, nei vynmedžių, nei granatmedžių? Nėra net vandens atsigerti!“

⁶ Paėjėję nuo bendrijos prie įėjimo į Susitikimo Palapinę, Mozė ir Aaronas parpuolė kniūbsti. Jiems pasirodė VIEŠPATIES šlovė. ⁷ VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: ⁸ „Paimk lazdą, surink bendriją tu ir tavo brolis Aaronas, ir, jiems matant, įsakykite uolai duoti vandens. Taip jūs duosite jiems vandens iš uolos ir pagirdysite bendriją bei galvijus.“

⁹ Mozė paėmė lazdą, buvusią VIEŠPATIES akivaizdoje, kaip jis buvo jam įsakęs. ¹⁰ Mozė ir Aaronas surinko bendriją ties uola ir tarė jiems: „Klausykitės, jūs maištininkai! Ar išgausime jums vandens iš šios uolos?“ ¹¹ Tada Mozė pakėlė ranką ir sudavė du kartus lazda į uolą. Pasipylė vandens srautas, atsigėrė bendrija ir jų galvijai. ¹² Bet VIEŠPATS tarė Mozei ir Aaronui: „Kadangi netikėjote, kad aš galiu patvirtinti savo šventumą izraelitų akyse, judu neįvesite šios bendrijos į kraštą, kurį jiems daviau.“ ¹³ Tai buvo vanduo Meribos, kur izraelitai barėsi su VIEŠPAČIU, ir per kurį VIEŠPATS patvirtino savo šventumą.

Edomas nepraleidžia

¹⁴ Mozė išsiuntė iš Kadešo pasiuntinius pas Edomo karalių: „Taip sako tavo brolis Izraelis: ‘Tu žinai apie visas nelaimes, kurios mus ištiko. ¹⁵ Mūsų protėviai nuėjo į Egiptą, mes gyvenome Egipte ilgą laiką, ir egiptiečiai engė mus bei mūsų protėvius. ¹⁶ Mes šaukėmės VIEŠPATIES, jis išgirdo mūsų balsą, pasiuntė angelą ir išvedė mus iš Egipto. Štai dabar mes Kadeše, mieste prie tavo žemės pakraščio. ¹⁷ Prašom leisti mums pereiti per tavo kraštą. Mes neisime per laukus ar vynuogynus ir negersime vandens iš šulinių. Mes eisime Karaliaus vieškeliu, nesukdami nei į dešinę, nei į kairę, kol nepereisime per tavo žemę.’“

¹⁸ Bet Edomas atsakė: „Neisi per čia! Jei bandysi, prieš tave žygiuosiu su kalaviju.“ ­ ¹⁹ „Mes laikysimės vieškelio, ­ sakė izraelitai, ­ jei gertume tavo vandens mes ir mūsų galvijai, už jį atsilyginsime. Tai tik mažmožis. Mes prašome tik leisti pereiti pėsčiomis.“ ²⁰ Bet jis atsakė: „Neisi!“ Ir Edomas išėjo prieš juos su didele ir gerai ginkluota kariuomene. ²¹ Edomui atsisakius leisti izraelitams pereiti per savo žemę, Izraelis pasitraukė.

Aarono mirtis

²² Pakilę iš Kadešo, izraelitai atkeliavo prie Horo kalno. ²³ Prie Horo kalno, ant Edomo krašto ribos, VIEŠPATS tarė Mozei ir Aaronui: ²⁴ „Jau laikas Aaronui eiti pas savo protėvius. Jis neįžengs į kraštą, kurį daviau izraelitams, nes judu abu maištavote prieš mane prie Meribos vandens. ²⁵ Tad paimk Aaroną ir jo sūnų Eleazarą, užvesk juos ant Horo kalno, ²⁶ nuvilk nuo Aarono drabužius ir apvilk jais jo sūnų Eleazarą. Ten Aaronas bus paimtas pas savo protėvius, ten jis mirs.“ ²⁷ Mozė padarė, kaip VIEŠPATS buvo jam įsakęs. Jie užkopė visos bendrijos akyse ant Horo kalno. ²⁸ Mozė nuvilko Aaronui drabužius ir apvilko jais jo sūnų Eleazarą. Aaronas mirė ten, ant kalno viršūnės, o Mozė ir Eleazaras nusileido nuo kalno. ²⁹ Visa bendrija, matydama, kad Aaronas miręs, visi Izraelio namai raudojo Aarono trisdešimt dienų.

¹ Išgirdęs, kad Izraelis ateina per Atarimus, Negebe gyvenęs kanaanietis Arado karalius išėjo kovoti su Izraeliu ir paėmė kai kuriuos jų į nelaisvę. ² Tada Izraelis padarė šį įžadą VIEŠPAČIUI: „Jei atiduosi šią tautą į mūsų rankas, mes visiškai sunaikinsime jų miestus.“ ³ VIEŠPATS išklausė Izraelio maldą ir atidavė kanaaniečius. Izraelitai visiškai sunaikino juos ir jų miestus. Todėl ta vieta buvo pavadinta Horma.

Vario žaltys

⁴ Nuo Horo kalno jie leidosi į kelionę Nendrių jūros keliu, norėdami apeiti Edomo kraštą. Bet pakeliui žmonės neteko kantrybės. ⁵ Jie kalbėjo prieš Dievą ir Mozę: „Kodėl išvedei mus iš Egipto numirti dykumoje? Juk čia nėra nei maisto, nei vandens: mes bjaurimės tuo niekam tikusiu maistu.“ ⁶ Tada VIEŠPATS pasiuntė žmonėms ugningus žalčius. Jie gėlė žmones, ir nuo to daug izraelitų mirė. ⁷ Žmonės ėjo pas Mozę ir sakė: „Nusidėjome, nes kalbėjome prieš VIEŠPATĮ ir prieš tave. Užtark VIEŠPAČIUI, kad atimtų nuo mūsų žalčius.“ Mozė meldėsi už žmones. ⁸ VIEŠPATS tarė Mozei: „Pasidirbk ugningą žaltį ir pridėk jį prie stulpo. Kiekvienas, kuris yra įgeltas, pažvelgs į jį ir išliks gyvas.“ ⁹ Mozė tada padirbo vario žaltį ir pridėjo jį prie stulpo. Kai tik žaltys ką nors įgeldavo, tas žmogus pažvelgdavo į vario žaltį ir likdavo gyvas.

Izraelitai apeina Moabą

¹⁰ Izraelitai keliavo toliau ir pasistatė stovyklą prie Obotų. ¹¹ Iškeliavę iš Obotų, jie pasistatė stovyklą prie Ije Abarimų, dykumoje į rytus nuo Moabo. ¹² Pakilę iš ten, jie statėsi palapines Zeredo tarpeklyje. ¹³ Iš ten nukeliavo ir pasistatė stovyklą anapus Arnono, tai yra dykumoje, kuri driekiasi nuo amoritų žemės, nes Arnonas yra riba tarp Moabo ir amoritų. ¹⁴ Todėl ir sakoma VIEŠPATIES Karų knygoje:

„Vahebas Sufoje ir tarpekliai,

Arnonas ¹⁵ ir tarpeklių šlaitai,

besidriekiantys Aro buveinės link

ir besišliejantys palei Moabo ribą.“

¹⁶ Iš ten jie keliavo Beero link, tai yra prie to šulinio, apie kurį VIEŠPATS kalbėjo Mozei: „Sušauk žmones, duosiu aš jiems vandens.“

¹⁷ Izraelitai giedojo giesmę:

„Prasiveržk, šuliny! ­ giedokite jam! ­

¹⁸ Šulinys, kurį iškasė vadai,

kurį išrausė tautos didžiūnai

skeptru, savo lazdomis.“

Iš Midbaro jie nukeliavo į Mataną, ¹⁹ iš Matanos į Nahalielį, iš Nahalielio į Bamotus, ²⁰ o iš Bamotų į slėnį, kuris yra Moabo šalyje prie Pisgos viršūnės, žvelgiančios žemyn į Ješimoną.

Pergalė prieš Sihoną

²¹ Tada Izraelis išsiuntė pasiuntinius pas amoritų karalių Sihoną, tardamas: ²² „Leisk man pereiti per tavo kraštą. Mes nepasuksime į laukus ar vynuogynus ir negersime vandens iš tavo šulinių. Eisime Karaliaus vieškeliu, kol pereisime tavo žemę.“ ²³ Sihonas nesutiko leisti Izraeliui pereiti per savo žemę, bet, subūręs visas savo pajėgas, išėjo į dykumą prieš Izraelį ir, atžygiavęs į Jahacą, kovojo su Izraeliu. ²⁴ Izraelis sumušė jį aštriu kalaviju ir užėmė jo kraštą nuo Arnono iki Jaboko ­ iki pat Amono krašto, nes Amono riba buvo įtvirtinta. ²⁵ Izraelis paėmė visus tuos miestus. Izraelis apsigyveno visuose amoritų miestuose, Hešbone ir visose jam pavaldžiose gyvenvietėse.

²⁶ O Hešbonas buvo sostinė amoritų karaliaus Sihono, kuris buvo kariavęs su ankstesniu Moabo karaliumi ir paėmęs visą jo kraštą iki pat Arnono. ²⁷ Todėl dainiai sako:

„Ateikite į Hešboną, tebūna jis atstatytas;

tebūna Sihono sostinė tvirtai atkurta.

²⁸ Juk ugnis išėjo iš Hešbono,

liepsna iš Sihono miesto.

Ji sunaikino Moabo Arą

ir prarijo Arnono aukštumas.

²⁹ Vargas tau, Moabai!

Esi žuvusi, Kemošo tauta!

Jis leido jo sūnums tapti bėgliais,

jo dukterims būti paimtoms į nelaisvę

pas amoritų karalių Sihoną.

³⁰ Žuvo jų palikuonys

nuo Hešbono iki Dibono;

niokojome, kol ugnis pasiekė Medebą.“

³¹ Taip Izraelis apsigyveno amoritų krašte. ³² Tada Mozė išsiuntė išžvalgyti Jazero. Užėmę jo gyvenvietes, jie išvarė ten gyvenusius amoritus.

Pergalė prieš Ogą

³³ Tada jie pasuko ir nuėjo keliu į Bašaną. Bašano karalius Ogas, jis ir visi jo žmonės, išėjo į mūšį su izraelitais prie Edrėjo. ³⁴ Bet VIEŠPATS tarė Mozei: „Nebijok jo, nes aš duodu tau į rankas jį, visą jo tautą ir visą jo kraštą. Padarysi jam, ką padarei Sihonui, Hešbone gyvenusiam amoritų karaliui.“ ³⁵ Jie užmušė jį, jo sūnus ir visus žmones ­ visus iki vieno, o kraštą paėmė savo nuosavybėn.

¹ Tada izraelitai leidosi į kelionę ir pasistatė stovyklą Moabo lygumose, Užjordanėje, priešais Jerichą.

Moabo karaliaus klasta

² Ciporo sūnus Balakas matė visa, ką Izraelis padarė amoritams. ³ Moabas nerimo iš baimės dėl tos tautos, nes izraelitai buvo labai gausūs. Moabas drebėjo, bijodamas izraelitų. ⁴ Moabas sakė Midjano seniūnams: „Juk ši gauja nuės švariai visa, kas aplink mus, kaip kad jautis nuėda lauko žolę.“

Ciporo sūnus Balakas tuo metu buvo Moabo karalius. ⁵ Jis išsiuntė pasiuntinius pas Beoro sūnų Bileamą į Petorą, kuris yra giminaičių krašte prie Upės, pakviesti jį, tardamas: „Štai išėjo iš Egipto tauta, ji apdengė visą žemę ir įsikūrė šalia manęs! ⁶ Maldauju, ateik ir prakeik tą tautą, nes ji stipresnė už mane. Galbūt aš pajėgsiu ją nugalėti ir išvaryti iš šio krašto, nes žinau, kad ką tu palaimini, tas tikrai palaimintas, o ką prakeiki, tas tikrai prakeiktas.“

⁷ Tad Moabo seniūnai ir Midjano seniūnai išvyko su užmokesčiu rankose už būrimą. Atvykę pas Bileamą, perdavė jam Balako žodžius. ⁸ Šis tarė jiems: „Pasilikite čia šią naktį, duosiu atsakymą, kaip VIEŠPATS man palieps“. Moabo didžiūnai apsistojo pas Bileamą. ⁹ Atėjęs pas Bileamą, Dievas tarė: „Kas tie vyrai, kurie apsistojo pas tave?“ ¹⁰ Bileamas atsakė Dievui: „Moabo karalius Balakas, Ciporo sūnus, atsiuntė man tokį žodį: ¹¹ 'Štai atėjo iš Egipto tauta ir apdengė visą žemę. Tad ateik ir prakeik juos. Galbūt aš pajėgsiu ją nugalėti ir išvaryti.’“ ¹² Dievas tarė Bileamui: „Neisi su jais, tos tautos neprakeiksi, nes ji palaiminta.“ ¹³ Atsikėlęs kitą rytą, Bileamas pasakė Balako didžiūnams: „Grįžkite į savo kraštą, nes VIEŠPATS atsisakė leisti man eiti su jumis.“ ¹⁴ Moabo didžiūnai iškeliavo ir, sugrįžę pas Balaką, pasakė jam: „Bileamas atsisakė eiti su mumis.“

¹⁵ Balakas vėl pasiuntė didžiūnus, daugiau ir garbingesnius negu pirmieji. ¹⁶ Atvykę pas Bileamą, jie tarė: „Taip kalbėjo Ciporo sūnus Balakas: ‘Prašyčiau neatsisakyti pas mane ateiti. ¹⁷ Aš tave didžiai pagerbsiu, ką tik sakysi, tą darysiu. Ateik, maldauju, prakeik tą tautą.’“ ¹⁸ Bet Bileamas atsakė Balako pareigūnams: „Nors Balakas atiduotų man sidabro ir aukso pilnus namus, negalėčiau padaryti nieko ­ nei mažo, nei didelio dalyko, ­ kas priešinga VIEŠPATIES, mano Dievo, įsakymui. ¹⁹ Prašyčiau ir jus pasilikti čia per naktį, kad galėčiau sužinoti, ką daugiau VIEŠPATS man pasakys.“ ²⁰ Tą naktį Dievas atėjo pas Bileamą ir tarė jam: „Jei tie vyrai atėjo tavęs pasišaukti, kelkis ir eik su jais, bet daryk tik tai, ką sakysiu daryti.“ ²¹ Ryto metą Bileamas atsikėlė ir, pasibalnojęs savo asilą, iškeliavo su Moabo didžiūnais.

Kalbanti asilė

²² Bet jo kelionė sukėlė Dievo pyktį, ir VIEŠPATIES angelas atsistojo ant kelio jam sutrukdyti. O jis, dviejų tarnų lydimas, jojo ant asilės. ²³ Pamačiusi ant kelio stovintį angelą su ištrauktu iš makšties kalaviju rankoje, asilė pasuko iš kelio ir nuėjo į laukus. Bileamas turėjo ją mušti, kad ji grįžtų į kelią. ²⁴ Tada VIEŠPATIES angelas atsistojo skersai siauro tako tarp vynuogynų su sienomis iš abiejų pusių. ²⁵ Pamačiusi VIEŠPATIES angelą, asilė šliejosi prie sienos ir nudrėskė į sieną Bileamui koją. O šis vėl ją mušė. ²⁶ Tada VIEŠPATIES angelas paėjėjo pirmyn ir atsistojo tokioje siauroje vietoje, kur nebebuvo įmanoma pasukti nei į dešinę, nei į kairę. ²⁷ Pamačiusi VIEŠPATIES angelą, asilė susmuko po Bileamu. Bileamas įniršo ir mušė asilę lazda. ²⁸ Tada VIEŠPATS atvėrė asilės burną, ir ji tarė Bileamui: „Ką tau padariau, kad mane mušei tuos tris kartus?“ ²⁹ Bileamas atsakė asilei: „Kad tu mane pajuokei! O kad turėčiau rankoje kalaviją! Tuojau pat tave užmuščiau!“ ³⁰ Tačiau asilė tarė Bileamui: „Bet ar aš nesu tavo asilė, ant kurios jodinėjai visą savo gyvenimą ligi šios dienos? Argi esu taip pasielgusi su tavimi kada nors anksčiau?“­ „Ne“, ­ atsakė jis.

³¹ Tada VIEŠPATS atvėrė Bileamui akis. Ir jis pamatė VIEŠPATIES angelą, stovintį ant kelio su ištrauktu iš makšties kalaviju rankoje. Jis nusilenkė ir parpuolė kniūbsčias. ³² VIEŠPATIES angelas tarė jam: „Kodėl mušei savo asilę tuos tris kartus? Štai aš atėjau sutrukdyti, nes tavo kelionė man nepatinka. ³³ Asilė, mane matydama, metėsi į šalį nuo manęs tuos tris kartus. Jei ji nebūtų metusis į šalį, tave būčiau užmušęs, o ją gyvą palikęs.“ ³⁴ Tada Bileamas tarė VIEŠPATIES angelui: „Nusidėjau, nes nežinojau, kad stovėjai ant kelio man pasipriešinti. Todėl dabar, jei tau tai nepatinka, grįšiu namo.“ ³⁵ VIEŠPATIES angelas tarė Bileamui: „Eik su tais vyrais. Bet kalbėk tik tai, ką sakysiu kalbėti.“ Bileamas tada keliavo toliau su Balako didžiūnais.

³⁶ Išgirdęs, kad atvyko Bileamas, Balakas išėjo jo pasitikti prie Ir Moabo, esančio prie Arnono ribos, pačiame šalies pakraštyje. ³⁷ Balakas tarė Bileamui: „Argi nesiunčiau pasiuntinių tavęs pakviesti? Kodėl tada neatėjai pas mane? Argi iš tikrųjų nepajėgsiu tavęs pagerbti?“ ³⁸ Bileamas atsakė Balakui: „Štai atėjau pas tave, bet ar tikrai turiu galios ką nors kalbėti? Aš galiu tarti tik žodį, kurį Dievas įdeda man į lūpas“.

³⁹ Tada Bileamas keliavo drauge su Balaku ir atvyko į Kirjat Hucotus. ⁴⁰ Čia Balakas, paaukojęs jaučių ir avių, patiekė jų Bileamui ir su juo buvusiems didžiūnams.

Pirmas pranašavimas

⁴¹ Kitą dieną Balakas paėmė Bileamą ir užvedė jį ant Bamot Baalo. Iš ten jis galėjo matyti dalį tautos.

¹ Bileamas tarė Balakui: „Pastatyk man čia septynis aukurus ir parūpink septynis jaučius bei septynis avinus.“ ² Balakas padarė, kaip Bileamas buvo paliepęs. Balakas ir Bileamas paaukojo ant kiekvieno aukuro po jautį ir aviną. ³ Tada Bileamas tarė Balakui: „Stovėk čia, prie savo deginamosios aukos, kol aš grįšiu. Gal ateis VIEŠPATS manęs pasitikti. Ką jis man apreikš, tau pasakysiu.“ Ir jis palypėjo ant plikos kalvos.

⁴ Dievas pasitiko Bileamą. „Parengiau anuos septynis aukurus ir paaukojau ant kiekvieno aukuro po jautį ir aviną“, ­ pasakė jam Bileamas. ⁵ VIEŠPATS, įdėjęs žodį Bileamui į lūpas, tarė: „Grįžk pas Balaką ir taip jam kalbėk.“ ⁶ Jis sugrįžo pas Balaką ir žiūri: tas tebestovi prie savo deginamosios aukos drauge su visais Moabo didžiūnais. ⁷ Tada Bileamas ėmė pranašauti, sakydamas:

„Balakas atvedė mane iš Aramo,

Moabo karalius iš Rytų kalnų:

‘Ateik, prakeik man Jokūbą;

ateik, pasmerk Izraelį!’

⁸ Kaip aš galiu prakeikti,

ko Dievas neprakeikė?

Kaip aš galiu pasmerkti tuos,

kurių VIEŠPATS nepasmerkė?

⁹ Net nuo uolų viršūnės aš juos matau,

nuo kalvų juos stebiu.

Štai tauta, atskirai gyvenanti,

ji atokiai laikosi nuo kitų tautų!

¹⁰ Kas gali suskaityti Jokūbo dulkes

ir žinoti vėjo nešamų Izraelio dulkelių skaičių?

Tebūna man leista mirti teisiųjų mirtimi,

tebūna, kad mano galas būtų panašus į jo!“

¹¹ Tada Balakas tarė Bileamui: „Ką tu padarei? Aš atvedžiau tave prakeikti mano priešus, o tu juos laiminte palaiminai!“ ­ ¹² „Argi ne tai, ką VIEŠPATS deda man į burną, aš turiu ištikimai pakartoti?“

Antras pranašavimas

¹³ Balakas tarė: „Prašyčiau eiti su manimi į kitą vietą, iš kur galėsi juos matyti. Matysi tik dalį, visų jų nematysi. Tada iš ten juos prakeik.“ ¹⁴ Tada užvedė jį į Cofimo lauką ant Pisgos viršūnės ir, pastatęs septynis aukurus, paaukojo ant kiekvieno aukuro po jautį ir aviną. ¹⁵ Bileamas tarė Balakui: „Stovėk čia prie savo deginamosios aukos, kol aš ten sutiksiu VIEŠPATĮ.“ ¹⁶ VIEŠPATS sutiko Bileamą ir, įdėjęs žodį jam į lūpas, tarė: „Grįžk pas Balaką ir taip jam kalbėk.“ ¹⁷ Bileamas sugrįžo pas jį ir žiūri: jis tebestovi prie savo deginamosios aukos drauge su Moabo didžiūnais. „Ką pasakė VIEŠPATS?“ ­ paklausė Balakas. ¹⁸ Tada Bileamas ėmė pranašauti, sakydamas: „Atsistok, Balakai, ir klausykis;

palenk ausį mano liudijimui, Ciporo sūnau.

¹⁹ Dievas nėra žmogus, kad meluotų,

ar mirtingasis, kad keistų savo mintį.

Tai argi jis neįvykdys,

ką pažadėjo?

Argi jis nepadarys,

ką pasakė?

²⁰ Žiūrėk, aš gavau įsakymą palaiminti:

kai jis palaimina,

aš negaliu to pakeisti.

²¹ Negresia pavojus Jokūbui,

nematyti nelaimės Izraelyje.

VIEŠPATS, jų Dievas, yra su jais;

su jais jų Karaliaus pergalė.

²² Dievas, vedantis juos iš Egipto,

jiems tarsi laukinio jaučio ragų galia.

²³ Žiūrėk! Tikrai nėra kerų prieš Jokūbą,

nėra burtų prieš Izraelį.

Nūnai bus sakoma apie Jokūbą ir Izraelį:

‘Žiūrėk, ką padarė Dievas!’

²⁴ Tai tauta, besikelianti tarsi liūtė,

pašokanti tarsi liūtas!

Ji negula, kol nesuėda grobio

ir neišgeria užmuštųjų kraujo.“

²⁵ „Jei negali jų prakeikti, ­ Balakas tarė Bileamui, ­ tai bent nelaimink!“ ²⁶ Bet Bileamas atsakė Balakui: „Argi aš tau nesakiau: ‘Ką VIEŠPATS sako, tai aš turiu sakyti’?“

Trečias pranašavimas

²⁷ Tada Balakas tarė Bileamui: „Prašom eiti, nuvesiu tave į kitą vietą. Galbūt Dievui patiks, kad prakeiktumei juos iš ten.“ ²⁸ Balakas užvedė Bileamą ant Peoro viršūnės, žvelgiančios žemyn į Ješimoną. ²⁹ Bileamas tarė Balakui: „Pastatyk čia septynis aukurus ir parūpink septynis jaučius ir septynis avinus.“ ³⁰ Balakas padarė, kaip Bileamas buvo paliepęs, ir paaukojo ant kiekvieno aukuro po jautį ir aviną.

¹ O Bileamas, matydamas, kad VIEŠPAČIUI malonu laiminti Izraelį, nebėjo kaip anksčiau ieškoti ženklų, bet atgręžė veidą dykumos link. ² Pakėlęs akis, Bileamas matė Izraelį, gyvenantį stovykloje giminė prie giminės. Tada, Dievo dvasios apimtas, ³ jis ėmė pranašauti, sakydamas:

„Beoro sūnaus Bileamo žodis,

žodis žmogaus, turinčio teisingą akį,

⁴ žodis girdinčio Dievo žodžius,

matančio regėjimą iš Visagalio,

parpuolusio kniūbsčio, bet atmerktomis akimis.

⁵ Kokios puikios tavo palapinės, Jokūbai,

tavo buveinės, Izraeli!

⁶ Tarsi toli besitęsiantys palmių miškeliai,

tarsi sodai prie upės,

tarsi VIEŠPATIES pasodintas alavijas,

tarsi kedrai prie vandens!

⁷ Vanduo liesis iš jo kibirų,

sėklą jis sės drėgnuose laukuose;

jo karalius bus iškilesnis už Agagą,

bus išaukštinta jo karalystė.

⁸ Dievas, vedantis jį iš Egipto,

jam tarsi laukinio jaučio ragų galia.

Jis surys sau priešingas tautas,

sutrupindamas jų kaulus,

perverdamas juos savo strėlėmis.

⁹ Pritūpęs jis guli tarsi liūtas

ir liūtė.

Kas išdrįs jį prikelti?

Palaimintas, kas tave laimina,

prakeiktas, kas tave keikia.“

¹⁰ Tada Balakas, įniršęs ant Bileamo, suplojo delnais ir tarė Bileamui: „Aš pasišaukiau tave prakeikti mano priešų, o tu juos palaiminai jau tris kartus. ¹¹ Pradink iš čia! Eik namo! Sakiau gausiai tau atlyginsiąs, tačiau VIEŠPATS neleido tau jokio atlygio duoti.“ ¹² Bileamas atsakė Balakui: „Argi neįspėjau tavo pasiuntinių, siųstų pas mane: ¹³ ‘Nors Balakas man duotų ir namus, pilnus sidabro bei aukso, negalėčiau savo ruožtu, eidamas prieš VIEŠPATIES žodį, padaryti nei gero, nei blogo. Ką VIEŠPATS sako, tai turiu pakartoti’?“

Ketvirtas pranašavimas

¹⁴ „O dabar, kai aš grįžtu pas savo tautą, leisk man įspėti tave, ką ši tauta padarys tavo tautai ateinančiomis dienomis“. ¹⁵ Tada jis ėmė pranašauti, sakydamas:

„Žodis Beoro sūnaus Bileamo,

žodis žmogaus, turinčio teisingą akį,

¹⁶ žodis, girdinčio Dievo žodžius,

gaunančio žinojimą iš Aukščiausiojo,

matančio regėjimą iš Visagalio,

parpuolusio kniūbsčio, bet atmerktomis akimis.

¹⁷ Matau jį, bet ne dabartyje,

stebiu, bet ne iš arti:

žvaigždė patekės iš Jokūbo,

skeptras pakils iš Izraelio,

kuris nualins Moabo pasienio sritis

ir visų Seto vaikų žemę.

¹⁸ Edomas taps pavaldus,

Seyras ­ jo priešų nuosavybė,

o Izraelis bus pergalingas.

¹⁹ Iš Jokūbo kils valdovas

ir sunaikins išlikusius Ire.“

²⁰ Išvydęs Amaleką, ėmė pranašauti, sakydamas:

„Amalekas ­ tautų pirmasis,

bet jo likimas ­ amžina pražūtis.“

²¹ Išvydęs kainitus, ėmė pranašauti, sakydamas: „Nors tavo buveinė ir saugi,

o tavo lizdas sukrautas uoloje,

²² Kainas bus sunaikintas,

kai Ašūras paims tave į nelaisvę.“

²³ Vėl jis ėmė pranašauti, sakydamas:

„Deja! Kas liks gyvas, kai šitai padarys Dievas?

²⁴ Atplauks laivai iš Kitimų

ir pavergs Ašūrą ir Eberą.

Jis irgi žus amžinai.“

²⁵ Tada Bileamas pakilo ir sugrįžo į savo vietą. Ir Balakas nuėjo savo keliu.

¹ Izraeliui gyvenant Šitimuose, žmonės pradėjo žeminti save, kekšaudami su Moabo moterimis. ² O jos kviesdavosi žmones prie aukų savo dievui. Žmonės dalydavosi valgiu ir garbindavo tą dievą. ³ Izraeliui prijunkus prie Peoro Baalo, VIEŠPATS įniršo ant Izraelio. ⁴ VIEŠPATS tarė Mozei: „Paimk visus tautos vadus ir viešai pasmeik juos ant baslio VIEŠPATIES akivaizdoje, kad VIEŠPATIES pykčio įniršis būtų nugręžtas nuo Izraelio.“ ⁵ Mozė tarė Izraelio teisėjams: „Kiekvienas jūsų turi užmušti visus tuos savo žmones, kurie prijunko prie Peoro Baalo.“

⁶ Kaip tik tuo metu vienas izraelitas atėjo ir atsivedė į savo šeimą midjanietę moterį, matant Mozei ir visai izraelitų bendrijai, beverkiančiai prie įėjimo į Susitikimo Palapinę. ⁷ Tai pamatęs, kunigo Aarono sūnaus Eleazaro sūnus Finehas atsikėlė ir nuėjo nuo bendrijos. Pasiėmęs į ranką ietį, ⁸ jis nusekė izraelitą į palapinę ir perdūrė per pilvą abu ­ izraelitą ir moterį. Tad maras tarp izraelitų buvo sutramdytas. ⁹ O vis dėlto maru mirė dvidešimt keturi tūkstančiai.

¹⁰ Tada VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: ¹¹ „Kunigo Aarono sūnaus Eleazaro sūnus Finehas nukreipė mano pyktį nuo izraelitų, parodydamas tokį atsidavimą man, kad aš savo įšėlimu nebesunaikinau izraelitų. ¹² Todėl pasakyk: ‘Aš suteikiu jam draugystės Sandorą. ¹³ Ji bus jam ir jo palikuonims po jo amžinos kunigystės sandora, nes jis, atlikdamas permaldavimą už izraelitus, elgėsi atsiduodamas savo Dievui.’“

¹⁴ Užmuštasis izraelitas, užmuštas drauge su midjaniete, buvo Saluvo sūnus Zimris, Simeono giminei priklausančių protėvių namų galva, ¹⁵ o užmuštoji midjanietė ­ Cūro, kuris buvo vienos kilties, tai yra vienų protėvių namų Midjane galva, duktė Kozbė.

¹⁶ VIEŠPATS tarė Mozei: ¹⁷ „Neduok midjaniečiams ramybės ir nugalėk juos, ¹⁸ nes jie nedavė jums ramybės apgaule, kuria apgavo jus per Peorą ir per Midjano vado dukterį Kozbę, savo seserį. Ji buvo užmušta tą dieną, kai dėl Peoro jus ištiko maras.“

Antras surašymas

¹⁹ Po maro.

¹ VIEŠPATS kalbėjo Mozei ir kunigo Aarono sūnui Eleazarui: ² „Surašykite visą izraelitų bendriją nuo dvidešimt metų ir vyresnius pagal jų protėvių namus, visus tinkamus karinei tarnybai Izraelyje.“ ³ Mozė ir kunigas Eleazaras taip paaiškino jiems Moabo lygumose prie Jordano, priešais Jerichą, tardami: ⁴ „[surašysime žmones] nuo dvidešimt metų ir vyresnius“, kaip VIEŠPATS buvo Mozei įsakęs.

Štai izraelitai, išėję iš Egipto žemės:

⁵ Izraelio pirmagimis Rubenas. Rubeno palikuonys: iš Henocho ­ henochų kiltis, iš Paluvo ­ paluvų kiltis, ⁶ iš Hecrono ­ hecronų kiltis, iš Karmio ­ karmių kiltis. ⁷ Tokios tat yra rubenų kiltys. Įtrauktųjų į sąrašą buvo keturiasdešimt trys tūkstančiai septyni šimtai trisdešimt. ⁸ Paluvo palikuonis ­ Eliabas. ⁹ Eliabo palikuonys: Nemuelis, Datanas ir Abiramas. Tai tie patys sueigoje išrinkti Datanas ir Abiramas, kurie sukilo prieš Mozę ir Aaroną kartu su Korachu, maištaudami prieš VIEŠPATĮ. ¹⁰ Tada žemė, pravėrusi savo burną, prarijo juos drauge su Korachu, kai toji draugė žuvo, ir ugnis sunaikino du šimtus penkiasdešimt vyrų. Jie buvo įspėjimo ženklas. ¹¹ Tačiau Koracho palikuonys neišmirė.

¹² Simeono palikuonys pagal jų kiltis: iš Nemuelio ­ nemuelitų kiltis, iš Jamino ­ jaminų kiltis, iš Jachino ­ jachinų kiltis, ¹³ iš Zeracho ­ zerachų kiltis, iš Sauliaus ­ saulių kiltis. ¹⁴ Tokios tat yra simeonų kiltys, iš viso dvidešimt du tūkstančiai du šimtai.

¹⁵ Gado palikuonys pagal jų kiltis: iš Cefono ­ cefonų kiltis, iš Hagio ­ hagių kiltis, iš Šūnio ­ šūnių kiltis, ¹⁶ iš Oznio ­ oznių kiltis, iš Erio ­ erių kiltis, ¹⁷ iš Arodo ­ arodų kiltis, iš Arelio ­ arelitų kiltis. ¹⁸ Tokios tat yra Gado kiltys. Įtrauktųjų į sąrašą buvo keturiasdešimt tūkstančių penki šimtai.

¹⁹ Judo sūnūs: Eras ir Onanas; Eras ir Onanas numirė Kanaano krašte. ²⁰ Judo palikuonys pagal jų kiltis: iš Šelos ­ šelų kiltis, iš Pere-co ­ perecų kiltis, iš Zeracho ­ zerachų kiltis. ²¹ Pereco palikuonys: iš Hecrono ­ hecronų kiltis, iš Hamu-lo ­ hamulų kiltis. ²² Tokios tat yra Judo kiltys. Įtrauktųjų į sąrašą buvo septyniasdešimt šeši tūkstančiai penki šimtai.

²³ Isacharo palikuonys pagal jų kiltis: iš Tolos ­ tolų kiltis, iš Pūvos ­ pūvų kiltis, ²⁴ iš Jašubo ­ jašubų kiltis, iš Šimrono ­ šimronų kiltis. ²⁵ Tokios tat yra Isacharo kiltys. Įtrauktųjų į sąrašą buvo šešiasdešimt keturi tūkstančiai trys šimtai.

²⁶ Zabulono palikuonys pagal jų kiltis: iš Seredo ­ seredų kiltis, iš Elono ­ elonų kiltis, iš Jachleelio ­ jachleelitų kiltis. ²⁷ Tokios tat yra zabulonų kiltys. Įtrauktųjų į sąrašą buvo šešiasdešimt tūkstančių penki šimtai.

²⁸ Juozapo palikuonys pagal jų kiltis: Manasas ir Efraimas. ²⁹ Manaso palikuonys: iš Machyro ­ machyrų kiltis. Machyras buvo Gileado tėvas, o iš Gileado kilo gileadiečių kiltys. ³⁰ Gileado palikuonys: iš Jezero ­ jezerų kiltis, iš Heleko ­ helekų kiltis, ³¹ iš Asrielio ­ asrielitų kiltis, iš Šechemo ­ šechemų kiltis, ³² iš Šemidos ­ šemidų kiltis, iš Hefero ­ heferų kiltis. ³³ Hefero sūnus Celofhadas sūnų neturėjo, tik dukteris. Dukterų vardai: Machla, Noja, Hogla, Milka ir Tirca. ³⁴ Tokios tat yra Manaso kiltys. Įtrauktųjų į sąrašą buvo penkiasdešimt du tūkstančiai septyni šimtai.

³⁵ Štai Efraimo palikuonys pagal jų kiltis: iš Šutelacho ­ šutelachų kiltis, iš Bechero ­ becherų kiltis, iš Tahano ­ tahanų kiltis. ³⁶ Šutelacho palikuonys: iš Erano ­ eranų kiltis. ³⁷ Tokios tat yra Efraimo kiltys. Įtrauktųjų į sąrašą buvo trisdešimt du tūkstančiai penki šimtai. Tokie tat yra Juozapo palikuonys pagal jų kiltis.

³⁸ Benjamino palikuonys pagal jų kiltis: iš Belos ­ belų kiltis, iš Ašbelio ­ ašbelitų kiltis, iš Ahiramo ­ ahiramų kiltis, ³⁹ iš Šefufamo ­ šefufamų kiltis, iš Hufamo ­ hufamų kiltis. ⁴⁰ Belos sūnūs: Ardas ir Naamanas. Iš Ardo ­ ardų kiltis, iš Naamano ­ naamanų kiltis. ⁴¹ Tokie tat yra Benjamino palikuonys pagal jų kiltis. Įtrauktųjų į sąrašą buvo keturiasdešimt penki tūkstančiai šeši šimtai.

⁴² Štai Dano palikuonys pagal jų kiltis: iš Šuhamo ­ šuhamų kiltis. Tokie tat yra Dano palikuonys pagal jų kiltis. ⁴³ Iš visų Šuhamo kilčių įtrauktųjų į sąrašą buvo šešiasdešimt keturi tūkstančiai keturi šimtai.

⁴⁴ Ašero palikuonys pagal jų kiltis: iš Imnos ­ imnų kiltis, iš Išvio ­ išvių kiltis, iš Berijos ­ berijų kiltis. ⁴⁵ Berijos palikuonys: iš Hebero ­ heberų kiltis, iš Malkielio ­ malkielitų kiltis. ⁴⁶ Ašero dukters vardas buvo Seracha. ⁴⁷ Tokios tat yra Ašero kiltys. Įtrauktųjų į sąrašą buvo penkiasdešimt trys tūkstančiai keturi šimtai.

⁴⁸ Naftalio palikuonys pagal jų kiltis: iš Jachceelio ­ jachceelitų kiltis, iš Gūnio ­ gūnių kiltis, ⁴⁹ iš Jecero ­ jecerų kiltis, iš Šilemo ­ šilemų kiltis. ⁵⁰ Tokios tat yra Naftalio kiltys, kiltis po kilties. Įtrauktųjų į sąrašą buvo keturiasdešimt penki tūkstančiai keturi šimtai.

⁵¹ Įtrauktųjų į sąrašą izraelitų buvo šeši šimtai ir vienas tūkstantis septyni šimtai trisdešimt.