¹ Visa bendrija ėmė aimanuoti nesavais balsais; žmonės nesiliovė verkę visą tą naktį. ² Visi izraelitai murmėjo prieš Mozę ir Aaroną. „Verčiau būtume mirę Egipto žemėje! ­ sakė visa bendrija. ­ Arba verčiau mirtume šioje dykumoje! ³ Kodėl VIEŠPATS veda mus į tą kraštą žūti nuo kalavijo? Mūsų žmonos ir mažyliai taps grobiu! Argi nebūtų mums geriau eiti atgal į Egiptą?“ ⁴ Jie sakė vieni kitiems: „Pasiskirkime vadą ir grįžkime į Egiptą.“

⁵ Tuomet Mozė ir Aaronas puolė kniūbsti prieš visą susirinkusią izraelitų bendriją. ⁶ O Nūno sūnus Jozuė ir Jefunės sūnus Kalebas, buvę tarp žvalgiusiųjų kraštą, persiplėšė drabužius ⁷ ir kreipėsi į izraelitų bendriją: „Kraštas, kurį mes perėjome ir išžvalgėme, yra nepaprastai gera šalis. ⁸ Jei VIEŠPATS bus mums malonus, jis mus nuves į tą kraštą ir duos mums žemę, tekančią pienu ir medumi. ⁹ Tik nemaištaukite prieš VIEŠPATĮ! Nebijokite to krašto žmonių, nes jie mums yra tik duona^[i1]! Jų apsauga paliko juos, o VIEŠPATS yra su mumis. Nebijokite jų!“ ¹⁰ Visai bendrijai ėmus grasinti užmušti juos akmenimis, VIEŠPATIES šlovė pasirodė visiems izraelitams prie Susitikimo Palapinės.

Mozė meldžiasi už tautą

¹¹ VIEŠPATS Mozei tarė: „Kiek ilgai ši tauta niekins mane? Kiek ilgai, nepaisydama visų ženklų, kuriuos jiems padariau, atsisakinės pasitikėti manimi? ¹² Ištiksiu juos maru ir išsižadėsiu jų. Padarysiu iš tavęs tautą gausesnę ir galingesnę negu jie.“

¹³ Bet Mozė tarė VIEŠPAČIUI: „Kai egiptiečiai, iš kurių išvedei šią tautą savo galybe, apie tai išgirs, ¹⁴ jie papasakos šio krašto gyventojams. Jie girdėjo, kad tu, VIEŠPATIE, esi šioje tautoje, nes tu, VIEŠPATIE, esi regimas veidu į veidą, kai tavo debesis ilsisi viršum jų, kai tu eini pirma jų debesies stulpe dieną ir ugnies stulpe naktį. ¹⁵ Jei išžudytum visus šiuos žmones iki vieno, tautos, girdėjusios apie tave, sakytų: ¹⁶ ‘Dėl to, kad nepajėgė nuvesti šios tautos į kraštą, kurį buvo prisiekęs jiems duoti, VIEŠPATS išžudė juos dykumoje.’ ¹⁷ Todėl maldauju ­ tebūna mano Viešpaties galybė tokia didinga, kaip pareiškei, tardamas:

¹⁸ ‘VIEŠPATS yra lėtas pykti,

gausus gerumo,

atleidžiantis kaltę ir nusižengimą,

tačiau nepaliekantis kaltųjų be bausmės

ir baudžiantis vaikus už tėvų kaltę

ligi trečios ir ketvirtos kartos.’

¹⁹ Atleisk, maldauju, šios tautos kaltę dėl savo ištikimos meilės didybės, kaip atleidai šiai tautai nuo Egipto iki čia.“

²⁰ Tada VIEŠPATS tarė: „Aš atleidžiu, kaip tu prašai. ²¹ Kaip aš gyvas ir kaip visa žemė pilna VIEŠPATIES šlovės, ²² nė vienas tų žmonių, kurie matė mano šlovę ir ženklus, padarytus Egipte bei dykumoje, ir vis dėlto mane bandė šiuos dešimt kartų ir neklau~sė mano balso, ²³ nematys krašto, kurį aš prisiekiau duoti jų protėviams. Nė vienas tų, kurie mane paniekino, jo nematys. ²⁴ Bet savo tarną Kalebą, kadangi jis buvo įkvėptas kitokios dvasios ir liko man ištikimas, aš įvesiu į kraštą, į kurį jis buvo nuėjęs, ir jo palikuonys jį paveldės. ²⁵ Dabar amalekiečiai ir kanaaniečiai gyvena slėniuose. Tad pakilkite rytoj ir leiskitės į kelionę per dykumą Nendrių jūros keliu.“

²⁶ VIEŠPATS dar kalbėjo Mozei ir Aaronui, tardamas: ²⁷ „Kiek ilgai ši nedora bendrija murmės prieš mane? Aš atkreipiau dėmesį į izraelitų murmėjimus prieš mane. ²⁸ Sakyk jiems: ‘Kaip aš gyvas, ­ sako VIEŠPATS, ­ padarysiu jums, ką girdėjau jus sakant. ²⁹ Jūsų lavonai supus šioje dykumoje. Iš visų jūsų, kurie buvote įskaityti surašyme, nuo dvidešimt metų ir vyresnių, murmėjusių prieš mane, ³⁰ nė vienas neįžengs į kraštą, kuriame prisiekiau jus apgyvendinti, išskyrus Jefunės sūnų Kalebą ir Nūno sūnų Jozuę. ³¹ Tačiau jūsų mažylius, kurie, jūs sakėte, bus pagrobti, aš nuvesiu; jie pažins kraštą, kurį jūs paniekinote. ³² O jūsų lavonai supus šioje dykumoje. ³³ Jūsų vaikai klajos po dykumą keturiasdešimt metų ir kentės dėl jūsų neištikimumo, kol jūs visi ligi vieno neatgulsite negyvi dykumoje. ³⁴ Keturiasdešimt dienų praleidote žvalgydami kraštą, keturiasdešimt metų kentėsite už savo kaltę: metus už kiekvieną dieną. Taip jūs pažinsite mano apmaudą.’ ³⁵ Aš, VIEŠPATS, kalbu! Tikrai taip padarysiu visai šiai nedorai bendrijai, susimokiusiai prieš mane. Šioje dykumoje visi ligi vieno ras galą, čia jie išmirs.“

³⁶ Taigi vyrai, kuriuos Mozė buvo pasiuntęs išžvalgyti krašto ir kurie, meluodami apie kraštą, padarė, kad visa bendrija murmėtų prieš jį, ³⁷ tie vyrai, kurie paskleidė melus apie kraštą, mirė nuo maro VIEŠPATIES akivaizdoje. ³⁸ Tik Nūno sūnus Jozuė ir Jefunės sūnus Kalebas išliko gyvi iš tų, kurie ėjo išžvalgyti krašto.

Bandymas įsiveržti į Kanaaną

³⁹ Kai Mozė pakartojo šiuos žodžius visiems izraelitams, žmonės buvo širdgėlos apimti. ⁴⁰ Atsikėlę anksti rytą, jie leidosi krašto kalnagūbrių link, sakydami: „Mes čia! Esame pasirengę eiti į vietą, apie kurią VIEŠPATS kalbėjo, nes iš tikrųjų nusidėjome.“ ⁴¹ Bet Mozė sakė: „Kodėl norite vėl nusižengti VIEŠPATIES įsakymui? Žygis nebus sėkmingas. ⁴² Neikite, nes VIEŠPATS ne su jumis. Jei eisite, būsite priešų sumušti. ⁴³ Juk amalekiečiai ir kanaaniečiai pastos ten jums kelią, ir krisite nuo kalavijo. Kadangi nusigręžėte nuo VIEŠPATIES, VIEŠPATS nebus su jumis.“ ⁴⁴ Bet jie, pasitikėdami savimi, žygiavo į krašto aukštumų gūbrius, nors VIEŠPATIES Sandoros Skrynia ir Mozė nebuvo pasijudinę iš stovyklos. ⁴⁵ Kalnų aukštumose gyvenę amalekiečiai ir kanaaniečiai nusileido iš aukštumų ir sumušė juos, vydamiesi net ligi Hormos.