¹ Asafo maskilas. Klausykis, mano tauta, mano Įstatymo;

klausykis ausis ištempusi žodžių iš mano lūpų.

² Atve´rsiu burną prasmingais pavyzdžiais,

ir atskleisiu senųjų amžių paslaptis,

³ dalykus, kuriuos girdėjome ir žinojome,

apie kuriuos mums pasakojo mūsų tėvai.

⁴ Neslėpsime jų nuo savo vaikų,

bet pasakosime būsimajai kartai

apie VIEŠPATIES galybę ir jo šlovingus darbus

bei padarytus stebuklus.

⁵ Jis davė įstatus Izraeliui,

Įstatymą ­ Jokūbo palikuonims,

įsakydamas mūsų protėviams mokyti savo vaikus,

⁶ kad jį pažintų būsimoji karta,

jų vaikai, kurie dar gims,

kad ir šie iš eilės pasakotų savo vaikams,

⁷ idant ir jie remtų savo viltį Dievu,

neužmirštų Dievo darbų,

bet laikytųsi jo įsakymų

⁸ ir netaptų, kokie buvo jų protėviai ­

užgaidi ir maištinga karta,

karta, kurios širdis išgverusi,

o dvasia neištikima Dievui.

⁹ Efraimo sūnūs, ginkluoti lankais ir strėlėmis,

pabėgo iš mūšio.

¹⁰ Jie nesilaikė Dievo Sandoros

ir atsisakė gyventi pagal jo Įstatymą.

¹¹ Jie užmiršo, ką jis buvo padaręs,

jiems apreikštus nuostabius darbus.

¹² Jų protėvių akyse Dievas darė stebuklus

Egipto žemėje, Coano lygumoje.

¹³ Jis padarė taką per jūrą ir vedė juos,

sutelkęs tako vandenis tarsi į pylimą.

¹⁴ Dieną vedė juos debesimi,

o kiekvieną naktį ­ ugnies šviesa.

¹⁵ Jis perskėlė uolą dykumoje

ir davė jiems apsčiai vandens tarsi iš bedugnės.

¹⁶ Jis paliepė upeliams trykšti iš uolos

ir leido lietis vandeniui srautais.

¹⁷ Bet jie nesiliovė daryti nuodėmes Dievui

ir kelti maištą tyruose prieš Aukščiausiąjį.

¹⁸ Jie tyčia ėmė gundyti Dievą,

įnoringai reikalaudami maisto.

¹⁹ Jie burnojo prieš Dievą, sakydami:

„Argi galės Dievas padengti mums stalą dykumoje?

²⁰ Tiesa, jis taip sudavė į uolą,

kad ištryško vanduo ir tekėjo srautais.

Bet argi jis galės parūpinti mums ir duonos

bei duoti savo tautai mėsos?“

²¹ Tai girdėdamas, VIEŠPATS įpyko;

suliepsnojo ugnis prieš Jokūbą,

pakilo pyktis ant Izraelio,

²² nes jie netikėjo Dievu

nei pasitikėjo jo gelbstinčia galybe.

²³ Vis dėlto jis įsakė aukštoms padangėms

ir atidarė dangaus duris,

²⁴ lijo ant jų valgoma mana

ir davė jiems grūdų iš dangaus.

²⁵ Mirtingieji valgė dangiškųjų būtybių duoną,

Dievas davė jiems maisto iki soties.

²⁶ Jis pabudino padangėse rytį,

savo galybe išjudino pietį;

²⁷ jis bėrė ant jų mėsą lyg dulkes,

sparnuočius ­ lyg pamario smėlio grūdelius;

²⁸ jis nutupdė juos jų stovykloje,

visur aplink palapines.

²⁹ Žmonės valgė ir sotinosi,

nes Dievas davė jiems,

ko jie įnoringai troško.

³⁰ Bet jiems dar nespėjus savo įnorių patenkinti,

jiems dar tebevalgant, ­

³¹ pakilo Dievo pyktis ant jų.

Jis užmušė jų stipruolius,

išguldė rinktinius Izraelio vyrus.