²⁰ Tu žinai mano užgaules, gėdą ir negarbę;

tau pažįstami visi mano priešai.

²¹ Užgaulės drasko širdį, ir aš nevilties pagautas;

laukiu užuojautos, bet jos nėra,

ieškau paguodos, bet nerandu, kas paguostų.

²² Man į maistą jie deda nuodų,

troškuliui numalšinti man jie duoda acto.

²³ Tebūna jų pačių stalas jiems spąstai,

pinklės jų bendrams.

²⁴ Teaptemsta jiems akys, kad nebegalėtų matyti;

tedreba nuolat jų strėnos.

²⁵ Išliek ant jų savo pyktį,

tepasiveja juos tavo degantis įniršis.

²⁶ Tebūna nusiaubta jų stovykla;

neleisk niekam gyventi savo palapinėse.

²⁷ Juk tą, kurį tu nubaudei, jie persekioja;

tam, kurį tu sužeidei, jie didina skausmą.

²⁸ Krauk jiems kaltę ant kaltės,

neduok jiems savo išganymo dalies.

²⁹ Tebūna jie ištrinti iš gyvųjų knygos,

į teisiųjų sąrašą tenebūna įtraukti!

³⁰ O aš nuskriaustas ir kenčiu;

pakelk mane, Dieve, ir gelbėk!

³¹ Šlovinsiu Dievo vardą giesme,

aukštinsiu jį ir dėkosiu.

³² Tai labiau patiks VIEŠPAČIUI negu galvijai,

negu raguoti jaučiai skeltanagiai.

³³ Nuskriaustieji matys tai ir nudžiugs;

jūs, kurie ieškote Dievo, turėkite drąsos!“

³⁴ Juk VIEŠPATS girdi vargšus

ir neatstumia savųjų, esančių nelaisvėje.

³⁵ Tešlovina jį dangus ir žemė,

jūros ir visa, kas jose gyva!

³⁶ Tikrai Dievas išgelbės Sioną

ir atstatys Judo miestus.

Jo tarnai ten gyvens ir užvaldys kraštą;

³⁷ jo tarnų vaikai jį paveldės,

ir mylintys jo vardą ten gyvens.