¹ Choro vadovui. Dovydo.

VIEŠPATYJE randu prieglobstį!

Tad kaip drįstate man sakyti:

„Paukšti, lėk į kalnus!

² Juk štai nedorėliai deda strėlę ant templės,

įtempia lanką, norėdami šauti iš pasalų

į doros širdies žmones.

³ Kai viskas griūva,

ką teisusis begali daryti?“

⁴ VIEŠPATIES šventumo būstas ­ jo šventykla.

VIEŠPATIES sostas stovi danguje.

Jo akys viską apžvelgia,

jo įdėmus žvilgsnis tiria žmones.

⁵ VIEŠPATS ištiria teisųjį ir nedorėlį.

Kas mėgsta smurtą, to jis nekenčia iš visos širdies.

⁶ Nedorėliams jis siųs žarijų ir sieros lietų,

svilinanti vėtra bus jiems skirtoji taurė.

⁷ Juk teisus yra VIEŠPATS;

jis myli teisius darbus,

ir dorieji matys jo veidą.

¹ Choro vadovui. Pagal šeminitą. Dovydo psalmė.

² Gelbėk, VIEŠPATIE!

Nebėra nė vieno teisuolio,

ištikimi žmonės pradingo tarp mirtingųjų.

³ Visi meluoja, kaimynas kaimynui kalba

pataikūnėmis lūpomis ir veidmaine širdimi.

⁴ Teužčiaupia VIEŠPATS lūpas pataikūnes,

tesulaiko kiekvieną liežuvį pagyrūną

⁵ sakantiems: „Liežuviu gausime, ko norime.

Mūsų ginklas ­ lūpos.

Kas gali mums viešpatauti?“

⁶ „Kadangi jie plėšia vargšus,

ir beturčiai aimanuoja, dabar aš pakilsiu, ­

sako VIEŠPATS, ­ ir suteiksiu saugią vietą tam, kuris jos ilgisi.“

⁷ VIEŠPATIES žodžiai tyri

lyg sidabras, grynintas lydykloje,

septynis kartus valytas.

⁸ Tu, VIEŠPATIE, mus ginsi,

saugosi mus nuo šios kartos per amžius.

⁹ Aplink visur nedorėliai bastosi,

visi giria, kas tarp žmonių nedora.