¹³ Betgi tu pats pasakei: ‘Aš būsiu tau labai geras ir padarysiu tavo palikuonis kaip jūros smiltis, kurių dėl gausumo negalima suskaityti.’“

¹⁴ Praleidęs ten tą naktį, jis parinko iš to, ką turėjo po ranka, dovaną savo broliui Ezavui: ¹⁵ du šimtus ožkų ir dvidešimt ožių, du šimtus avių ir dvidešimt avinų, ¹⁶ trisdešimt žindančių kupranugarių su jaunikliais, keturiasdešimt karvių ir dešimt jaučių, dvidešimt asilių ir dešimt asilų. ¹⁷ Perdavė juos į savo tarnų rankas, būrį po būrio, ir tarė tarnams: „Eikite pirma manęs, bet laikykitės atstumo tarp būrių.“ ¹⁸ O ėjusiam priekyje nurodė: „Kai mano brolis Ezavas sutiks tave ir paklaus: ‘Kieno tu? Kur keliauji? Kieno visa tai, ką tu varai?’ ¹⁹ tu atsakysi: ‘Jie priklauso tavo tarnui Jokūbui. Tai dovana, kurią jis siunčia savo viešpačiui Ezavui. Be to, jis ir pats mums iš paskos ateina.’“ ²⁰ Lygiai taip pat jis įsakė ir antram, ir trečiam, ir visiems, variusiems būrius: „Jūs tą pat sakysite Ezavui, kai jį sutiksite. ²¹ Būtinai pridurkite: ‘Be to, pats tavo tarnas Jokūbas ateina paskui mus.’“ Mat jis galvojo: „Jei aš iš anksto suminkštinsiu jį dovana ir po to jam pasirodysiu, galbūt jis man atleis.“ ²² Taigi dovanos ėjo pirma jo, tuo tarpu jis tą naktį pasiliko stovykloje.

Imtynės su angelu

²³ Tą pačią naktį jis kėlėsi ir, pasiėmęs abi savo žmonas drauge su dviem tarnaitėmis bei vienuolika vaikų, perbrido Jaboko brastą. ²⁴ Perkėlęs juos per upę, jis pergabeno ir visa, ką turėjo. ²⁵ Jokūbas pasiliko vienas. Tuomet kažkoks vyras grūmėsi su juo iki pat aušros. ²⁶ Matydamas negalįs jo įveikti, tas vyras taip sudavė jam į šlaunies įdubą, kad Jokūbo šlaunis, jam besigalynėjant su tuo vyru, išsinarino. ²⁷ Tuomet jis tarė: „Paleisk mane, nes jau aušta.“ Bet Jokūbas atsakė: „Paleisiu tave tik tada, kai mane palaiminsi.“ ²⁸ O tas paklausė: „Kuo tu vardu?“ ­ „Jokūbas,“ ­ atsakė šis. ²⁹ Anas tarė: „Nuo šiol tavo vardas bus nebe Jokūbas, bet Izraelis, nes ėmeisi su Dievu bei žmonėmis ir nugalėjai.“ ³⁰ Tuomet Jokūbas prašė: „Prašyčiau pasakyti man savo vardą.“ Anas atsakė: „Kam gi klausi mano vardo?“ Taip pasakęs, tenai jis palaimino jį.

³¹ Jokūbas pavadino tą vietą Penieliu, tardamas: „Juk aš mačiau Dievą savo akimis, tačiau mano gyvybė buvo apsaugota.“ ³² Saulė tekėjo, kai jis, dėl išnarintos šlaunies šlubuodamas, praėjo Penielį. ³³ Todėl iki šios dienos izraelitai nevalgo išijo raumens, esančio šlaunies įduboje, nes anas sudavė Jokūbui į šlaunies įdubą prie išijo raumens.

¹ Besižvalgydamas Jokūbas pamatė ateinant Ezavą, lydimą keturių šimtų vyrų. Tuomet jis išskirstė Lėjos, Rachelės ir abiejų tarnaičių vaikus, ² pastatydamas tarnaites su jų vaikais priekyje, Lėją su jos vaikais už jų, o Rachelę su Juozapu paskiausiai. ³ O pats ėjo pirma visų ir nusilenkė ligi žemės septynis kartus, kol priėjo prie savo brolio.

⁴ O Ezavas atbėgo jo pasitikti, apkabino, puolė jam ant kaklo ir išbučiavo. Jiedu apsiverkė. ⁵ Pakėlęs akis ir pamatęs moteris bei vaikus, Ezavas klausė: „Kas gi tie su tavimi?“ Jokūbas atsakė: „Tai vaikai, kuriuos Dievas malonėjo duoti tavo tarnui.“ ⁶ Tada priėjo tarnaitės, jos ir jų vaikai, ir žemai nusilenkė, ⁷ po jų priėjo taip pat Lėja su savo vaikais ir žemai nusilenkė, galų gale priėjo Juozapas su Rachele ir žemai nusilenkė.

⁸ O Ezavas vėl klausė: „Ką gi reiškia tas visas būrys, kurį sutikau?“ Jokūbas atsakė: „Kad rasčiau malonę mano viešpaties akyse.“ ⁹ Ezavas tarė: „Aš turiu pakankamai, mano broli! Tebūna tavo, ką turi.“ ¹⁰ Bet Jokūbas tarė: „Ne, prašau tave! Jei randu malonę tavo akyse, tai priimk iš mano rankų dovaną. Iš tikrųjų man matyti tavo veidą yra tarsi matyti Dievo veidą; taip maloniai mane priėmei. ¹¹ Prašyčiau priimti mano dovaną, kurią tau atvariau, nes Dievas man buvo maloningas, ir aš turiu visko apsčiai“. Taip raginamas Ezavas priėmė.

Jokūbas atsiskiria nuo Ezavo

¹² Tuomet Ezavas tarė: „Leiskimės į kelionę kartu, aš eisiu greta tavęs.“ ¹³ O Jokūbas atsakė jam: „Kaip mano viešpats žino, vaikai silpni. Be to, avių kaimenės bei galvijų bandos turi žinduklių, ir kelia man rūpestį. Greičiau varant, jie išvargtų per vieną dieną, ir visi gyvuliai nugaištų. ¹⁴ Tekeliauja mano viešpats pirma savo tarno, tuo tarpu aš keliausiu toliau pamažu pagal žinginę priekyje einančių galvijų ir pagal žinginę vaikų, kol neateisiu pas savo viešpatį į Seyrą.“

¹⁵ Ezavas tarė: „Leisk man bent palikti su tavimi keletą mano žmonių.“ Bet jis atsakė: „Kam gi? Mano viešpats man per daug geras.“ ¹⁶ Taigi Ezavas tą dieną leidosi kelionėn į Seyrą. ¹⁷ O Jokūbas keliavo Sukotų link, ten pasistatė namus ir padarė pastoges savo gyvuliams. Todėl tos vietos vardas yra Sukotai.

¹⁸ Taigi parėjęs iš Padan Aramo, Jokūbas saugiai atkeliavo į Sichemo miestą Kanaano krašte ir pasistatė palapines priešais miestą. ¹⁹ Žemės sklypą, ant kurio buvo pasistatęs palapinę, jis pirko už šimtą aukso gabalų iš Sichemo tėvo Hamoro sūnų. ²⁰ Ten pastatė aukurą ir pavadino jį El Elohe Izraelis.

¹ Lėjos duktė Dina, kurią ji buvo pagimdžiusi Jokūbui, nuėjo aplankyti kai kurių krašto moterų. ² Šalies vado Hamoro Hivo sūnus Sichemas pamatė ją, pasigrobė ir jėga privertė su juo gulėti. ³ Jis lipte prilipo prie Jokūbo dukters Dinos, įsimylėjo mergaitę ir stengėsi laimėti jos širdį. ⁴ Sichemas prašė ir savo tėvo Hamoro: „Gauk tą mergaitę man žmona.“

⁵ Jokūbas išgirdo, kad Sichemas išniekino jo dukterį Diną. Bet jo sūnūs buvo laukuose su galvijais, todėl jis tylėjo, kol jie sugrįžo. ⁶ Sichemo tėvas Hamoras atėjo pas Jokūbą pasikalbėti ⁷ kaip tik tuo metu, kai jo sūnūs parėjo iš laukų. Išgirdę, kas buvo atsitikę, vyrai buvo pritrenkti ir degė pykčiu, nes Sichemas, gulėdamas su Jokūbo dukterimi, buvo padaręs gėdą Izraeliui. Tokio dalyko pakęsti negalima!

⁸ O Hamoras kalbėjo su jais, sakydamas: „Mano sūnus Sichemas visa širdimi trokšta jūsų dukters. Duokite ją jam žmona. ⁹ Giminiuokitės su mumis: duokite mums savo dukteris, imkite sau mūsų dukteris! ¹⁰ Įsikursite tarp mūsų ir kraštas bus jums atviras: gyvenkite, laisvai kilnokitės, įsigykite jame nuosavybę.“ ¹¹ Tada pats Sichemas jos tėvui ir broliams sakė: „Leiskite man rasti malonę jūsų akyse! Aš mokėsiu, ko tik iš manęs pareikalausite. ¹² Reikalaukite iš manęs vedybų kraičio ir dovanų, kokių tik norite, mokėsiu, ko tik iš manęs reikalausite. Tik duokite man mergaitę žmona.“

Jokūbo sūnų kerštas

¹³ Jokūbo sūnūs atsakė Sichemui ir jo tėvui, kalbėdami klastingai, nes jis buvo išniekinęs jų seserį Diną. ¹⁴ Tad jie sakė jiems: „Mes tokio dalyko negalime daryti ­ duoti savo seserį neapipjaustytam vyrui, nes tai užtrauktų mums gėdą. ¹⁵ Tik su tokia sąlyga sutiksime su tavimi: jei jūs, apipjaustydami visus savo vyriškius, tapsite kaip mes. ¹⁶ Tada mes duosime jums savo dukteris ir imsime sau jūsų dukteris, kursimės tarp jūsų ir tapsime viena tauta. ¹⁷ Bet jeigu mūsų nepaklausysite ir nebūsite apipjaustyti, pasiimsime savo dukterį ir eisime sau.“

¹⁸ Jų žodžiai patiko Hamorui ir jo sūnui Sichemui. ¹⁹ Jaunuolis nedelsė tai padaryti, nes žavėjosi Jokūbo dukterimi. Be to, jis buvo labiau gerbiamas negu bet kas kitas savo tėvo namuose. ²⁰ Taigi Hamoras ir jo sūnus Sichemas nuėjo į miesto vartus ir kalbėjo savo miesto vyrams, sakydami: ²¹ „Tie žmonės mums draugiški. Tesikuria jie krašte ir tesikilnoja jame laisvai, nes krašte yra apsčiai jiems vietos. Galėsime imti jų dukteris į žmonas ir duoti jiems savo dukteris. ²² Bet jie sutiks gyventi tarp mūsų ir tapti viena tauta tik su šia sąlyga: visi mūsų vyriškiai turi būti apipjaustyti, kaip kad ir jie yra apipjaustyti. ²³ Argi tuomet nepriklausys mums jų galvijai ir nuosavybė ­ visi jų gyvuliai? Tik sutikime su jais, ir jie gyvens su mumis.“ ²⁴ Visi stiprūs miesto vyrai sutiko su Hamoru ir jo sūnumi Sichemu, visi vyriškiai buvo apipjaustyti ­ visi stiprūs miesto vyrai.

²⁵ Trečią dieną, kai jie dar kentėjo skausmus, du Jokūbo sūnūs ­ Simeonas ir Levis, Dinos broliai, pasiėmę kalavijus, nelauktai užpuolė miestą ir išžudė visus vyriškius. ²⁶ Ir Hamorą bei jo sūnų Sichemą nudūrė kalaviju, atsiėmė Diną iš Sichemo namų ir išėjo. ²⁷ Tuomet kiti Jokūbo sūnūs, aptikę nužudytuosius, apiplėšė miestą už tai, kad jų sesuo buvo išniekinta. ²⁸ Jie pasiėmė jų avių kaimenes ir galvijų bandas, asilus ir visa, kas buvo mieste ir laukuose. ²⁹ Visą jų turtą, visus vaikus ir žmonas ­ visa, kas tik buvo namuose, jie pasiėmė kaip belaisvius ir grobį.

³⁰ Tada Jokūbas tarė Simeonui ir Leviui: „Užkrovėte man bėdą, padarydami mane bjaurų krašto gyventojams ­ kanaaniečiams ir perizams. Skaičiumi mano vyrų yra tik keletas. Jei jie susibūrę užpuls mane, būsiu sunaikintas aš ir mano šeima.“ ³¹ Bet jie atsakė: „Argi su mūsų seserimi turėtų būti elgiamasi kaip su kekše?“