BIBLIJA.LT
ŠVENTASIS RAŠTAS LIETUVIŠKAI
www.lcn.lt
Katalikų Bažnyčia Lietuvoje

  2019 09 18 Trečiad.
apie projektą apie svetainę medis
 teksto skaitymas
 išsami paieška
 

BIBLIJOS SKAITYMAS

RUBŠIO IR KAVALIAUSKO BIBLIJA, LBD ekumeninis leidimas 1999 m. (Biblija RK_E1999)

Pradžios knygaSkyrius: 31

 Pradžios knyga
  
 Jokūbo pabėgimas
  
Pr 31

1 Jokūbas nugirdo Labano sūnus kalbantis: „Jokūbas paėmė visa, kas priklausė mūsų tėvui, ir susikrovė visą šį turtą iš to, kas turėtų priklausyti mūsų tėvui.“ 2 Be to, Jokūbas matė, kad ir Labanas nebesielgė su juo taip palankiai, kaip anksčiau. 3 Tada VIEŠPATS tarė Jokūbui: „Grįžk į savo tėvų kraštą, į savo gimtinę. Aš būsiu su tavimi.“ 4 Taigi Jokūbas išsikvietė Rachelę ir Lėją į laukus, kur buvo jo kaimenė, 5 ir pasakė joms: „Matau, kad jūsų tėvas nebesielgia su manimi taip palankiai, kaip anksčiau. Bet mano tėvo Dievas buvo su manimi. 6 Jūs gerai žinote, kad tarnavau jūsų tėvui visomis savo išgalėmis; 7 nors jūsų tėvas dešimt kartų mane apgavo ir pakeitė man algą, Dievas neleido jam manęs nuskriausti. 8 Jei jis sakė: ‘Taškuotieji bus tavo alga’, tai visa kaimenė vedė taškuotus, o jei sakė: ‘Dryžuotieji bus tavo alga’, tai visa kaimenė vedė dryžuotus. 9 Tad Dievas atėmė kaimenes iš jūsų tėvo ir atidavė jas man.

10 Kartą kaimenių kergimo metu sapne staiga pakėliau akis ir pamačiau, kad ožiai kaimenėje, kai poravosi, buvo dryžuoti, taškuoti ir margi. 11 Tuomet Dievo angelas sapne man tarė: ‘Jokūbai’, ­ o aš atsiliepiau: ‘Aš čia!’ 12 Jis tęsė: ‘Prašyčiau pakelti akis ir įsidėmėti, kad visi ožiai kaimenėje, kai poruojasi, yra dryžuoti, taškuoti ir margi, nes aš mačiau visa, ką tau darė Labanas. 13 Aš esu Dievas, kuris pasirodė tau Betelyje, kur tu patepei paminklinį akmenį ir padarei man įžadą. Dabar palik tuojau pat šį kraštą ir grįžk į savo gimtinę.’“

14 Tuomet Rachelė ir Lėja, atsakydamos jam, paklausė: „Argi mes dar turime dalį ar paveldą savo tėvo namuose? 15 Argi jis nelaiko mūsų svetimomis? Juk ne tik mus pardavė, bet ir už mus gautus pinigus surijo! 16 Tikrai visi turtai, kuriuos Dievas atėmė iš mūsų tėvo, priklauso mums ir mūsų vaikams. Tad daryk visa taip, kaip Dievas tau įsakė.“

17 Po to Jokūbas užsodino savo vaikus ir žmonas ant kupranugarių, 18 suvarė visus savo gyvulius, pasiėmė visą savo sukauptą nuosavybę ­ visus gyvulius, įsigytus Padan Arame, ­ ir leidosi pas savo tėvą į Kanaano kraštą.

19 O Labanas buvo išėjęs avių kirpti. Rachelė tuo metu pasivogė savo tėvo šeimos stabus[i1]. 20 Jokūbas nuslėpė nuo aramėjo Labano, kad ketina bėgti. 21 Taigi jis išbėgo su viskuo, ką turėjo. Pakilo ir, persikėlęs per Eufratą, pasuko Gileado kalnų link.

Labanas vejasi Jokūbą

22 Trečią dieną Labanui buvo pranešta, kad Jokūbas pabėgo. 23 Pasiėmęs savo brolius, jis vijosi jį septynias dienas ir prisivijo Gileado kalnuose. 24 Bet Dievas atėjo pas aramėją Labaną naktį per sapną ir įspėjo: „Saugokis, negrasink Jokūbui!“

25 Kai Labanas užklupo Jokūbą, Jokūbo palapinė buvo pastatyta aukštumose. Ir Labanas su broliais pasistatė savo palapines ten pat, Gileado kalnuose. 26 „Ką tu padarei, ­ Labanas tarė Jokūbui, ­ apgavai mane ir tarsi kalaviju pasigrobei mano dukteris į nelaisvę?! 27 Kodėl taip slapčia išbėgai, apkvailinai mane ir nepasisakei man? Būčiau išleidęs tave su šventėmis ir dainomis, su būgnelių žvangučiais ir arfomis. 28 Tu neleidai išbučiuoti man net savo sūnų ir dukterų! Pasielgei tikrai kvailai! 29 Aš turiu galios jums visiems žalos padaryti, bet tavo tėvo Dievas vakar naktį man pasakė: ‘Saugokis, negrasink Jokūbui!’ 30 Na, tiek to, suprantu, tu turėjai iškeliauti, nes buvai labai pasiilgęs tėvo namų, bet kodėl pavogei mano dievus?“ 31 Jokūbas atsakė Labanui: „Todėl, kad bijojau, nes maniau, jog jėga atimsi iš manęs savo dukteris. 32 Bet tas, pas ką atrasi savo dievus, neišliks gyvas! Mūsų giminių akivaizdoje parodyk, kas pas mane tau priklauso, ir pasiimk!“ Mat Jokūbas nežinojo, kad Rachelė buvo pasivogusi tuos dievus.

33 Labanas įėjo į Jokūbo palapinę, į Lėjos palapinę ir dviejų tarnaičių palapines, bet nerado jų. Jis išėjo iš Lėjos palapinės ir įėjo į Rachelės palapinę. 34 O Rachelė, paėmusi dievus, sudėjo juos į kupranugario balną ir ant jų atsisėdo. Labanas išieškojo visą palapinę, bet nerado, 35 nes ji savo tėvui sakė: „Tenepyksta mano viešpats, kad negaliu prieš tave atsistoti, nes mane užklupo mėnesinės.“ Taigi jis ieškojo, bet savo šeimos dievų nesurado.

36 Dabar Jokūbas įniršo ir pradėjo bartis ant Labano. Jokūbas sakė Labanui: „Kuo aš nusikaltau? Kur mano nuodėmė, kad mane taip įkandin vijaisi? 37 Nors ir visus mano daiktus išnaršei, ką gi iš savo šeimos daiktų suradai? Padėk čia tai prieš mano ir savo gimines, idant jie išspręstų mudviejų bylą. 38 Per tuos dvidešimt metų, kai buvau po tavimi, tavo avys ir ožkos niekada nepersileido, ir aš nė sykio nesivaišinau tavo kaimenių avinu. 39 Niekada nenešiau tau žvėrių sudraskytų gyvulių, bet pats pakėliau nuostolį. Tu iš manęs išieškojai, nesvarbu, ar tai buvo pagrobta dieną ar naktį. 40 Taip man būdavo: dieną pribaigdavo kaitra, o naktį ­ šaltis, negalėdavau akių sudėti. 41 Per tuos dvidešimt metų, kai buvau su tavimi, keturiolika metų tarnavau tau už dvi tavo dukteris, šešerius ­ už tavo kaimenę, nes tu dešimt kartų pakeitei man algą. 42 Jeigu mano tėvo Dievas, Abraomo Dievas ir Izaoko Baimė, nebūtų buvęs su manimi, tuščiomis rankomis mane būtumei išleidęs. Dievas matė mano sunkią būklę ir mano rankų triūsą. Užtat praėjusią naktį tave sudraudė.“

Jokūbo ir Labano sandora

43 Atsakydamas Jokūbui, Labanas tarė: „Dukterys yra mano dukterys, vaikai yra mano vaikai, kaimenės yra mano kaimenės; visa, ką matai, priklauso man. Betgi ką galiu su jomis ar vaikais, kuriuos jos pagimdė, šiandien daryti? 44 Tad dabar eikš, sudarykime sandorą, tu ir aš; tebūna ji mano ir tavo liudytoja.“ 45 Tuomet Jokūbas paėmė akmenį ir pastatė jį kaip paminklą. 46 O savo giminėms Jokūbas sakė: „Parinkite akmenų!“ Pririnkę akmenų, jie padarė iš jų kauburį ir prie to kauburio laužė duoną. 47 Labanas pavadino jį Jegar Sahaduta[i1], o Jokūbas ­ Galedu[i2]. 48 „Šis kauburys, ­ tarė Labanas, ­ nuo šiandien bus tavo ir mano liudytojas.“ Todėl jis buvo pavadintas Galedu, 49 taip pat ir Micpa, nes jis sakė: „Testebi VIEŠPATS mane ir tave, kai mes vienas kito nematysime. 50 Jeigu skriausi mano dukteris ar vesi dar kitas moteris be mano dukterų, nors ir nebūtų liudytojo su mumis, atsimink, kad pats Dievas bus mano ir tavo liudytojas.“

51 Labanas tarė Jokūbui: „Žiūrėk, štai šis kauburys yra paminklas, kurį pastačiau tarp tavęs ir savęs. 52 Šis kauburys yra liudytojas ir šis paminklas yra liudytojas, kad nei aš žengsiu toliau už šio kauburio ir už šio paminklo prieš tave, nei tu žengsi toliau už šio kauburio ir už šio paminklo prieš mane, norėdamas pikta daryti. 53 Tegu Abraomo Dievas ir Nahoro Dievas, jų tėvų Dievas, būna mūsų teisėjas.“ Jokūbas prisiekė savo tėvo Izaoko Baime. 54 Tuomet Jokūbas paaukojo atnašą ant kalno ir pakvietė savo gimines pavalgyti. Jie kartu valgė ir praleido naktį kalnuose.

  
Išnašos:
1Pr 31,19: Arba terafimus.
2Pr 31,47: Hebr. „liudytojo kauburys“.
  
Bibliografiniai duomenys:

BIBLIJA arba ŠVENTASIS RAŠTAS. Ekumeninis leidimas. – Vilnius: Lietuvos Biblijos draugija, 1999.

© Lietuvos Biblijos draugija, 1999
© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1999. Išsamiai apie leidimą >>

Pradžios knygaSkyrius: 31