¹⁵ Kol Hozės sūnus Šalumas, Micpos apylinkės valdytojas, pataisė Šaltinio vartus. Jis atstatė juos, apdengė, įdėjo duris, spynas ir velkes. Jis atstatė ir Šelaho tvenkinio sieną prie Karaliaus sodo iki pat laiptų, kurie leidžiasi iš Dovydo miesto. ¹⁶ Už jo Azbuko sūnus Nehemija, pusės Bet Cūro apylinkės valdytojas, atliko taisymo darbus nuo vietos priešais Dovydo kapus iki dirbtinio tvenkinio ir iki pat Karžygių namų.

¹⁷ Už jo darbavosi levitai ­ Banio sūnus Rehumas, o šalia jo Hašbabija, pusės Keilos apylinkės valdytojas, dirbo taisymo darbus už savo apylinkę. ¹⁸ Už jo dirbo jo giminės Henadado sūnus Binujas, pusės Keilos apylinkės valdytojas, ¹⁹ šalia jo Ješūvos sūnus Ezeras, Micpos valdytojas, pataisė kitą dalį prie Kampo priešais šlaitą į ginklinę. ²⁰ Už jo Zabajo sūnus Baruchas pataisė kitą dalį nuo Kampo iki vyriausiojo kunigo Eljašibo namų durų. ²¹ Už jo Hakoco sūnaus Ūrijos sūnus Meremotas pataisė kitą dalį nuo Eljašibo namų durų iki Eljašibo namų galo. ²² Už jo kunigai, apylinkės vyrai dirbo taisymo darbus. ²³ Už jų Benjaminas ir Hašubas darbavosi priešais savo namus. Už jų Ananijos sūnaus Maasėjos sūnus Azarija taisė ties savo namais. ²⁴ Už jo Henadado sūnus Binujas atstatė kitą dalį nuo Azarijos namų iki Kampo ­ iki kertės. ²⁵ Uzajo sūnus Palalas pataisė priešais Kampą ir bokštą, kuris kyšo iš aukštutinių karaliaus rūmų prie sargybos kiemo. Už jo Parošo sūnus Pedaja ²⁶ ir Šventyklos tarnai, gyvenantys ant Ofelio, pataisė iki vietos priešais Vandens vartus rytų šone ir kyšantį bokštą. ²⁷ Už jo Tekojos vyrai pataisė kitą dalį priešais didįjį kyšantį bokštą iki pat Ofelio sienos.

²⁸ Aukščiau Arklių vartų kunigai taisė sienas, kiekvienas priešais savo namus. ²⁹ Už jų Imero sūnus Cadokas darbavosi priešais savo namus. Už jo taisė Šechanijos sūnus Šemaja, Rytinių vartų prižiūrėtojas. ³⁰ Už jo Šelemijos sūnus Hananija ir Calafo šeštasis sūnus Hanūnas pataisė kitą dalį. Už jų Berechijos sūnus Mešulamas pataisė priešais savo butą. ³¹ Už jo auksakalys Malkija pataisė iki pat Šventyklos tarnų bei pirklių namų priešais Apžiūros vartus ir iki pat kertės aukštutinio kambario. ³² O tarp kertės aukštutinio kambario ir Avių vartų taisė auksakaliai ir pirkliai.

³³ Išgirdęs, kad mes atstatome sieną, Sanbalatas užsidegė pykčiu. Būdamas labai įniršęs, jis tyčiojosi iš žydų. ³⁴ Savo bendrams ir Samarijos kareiviams jis kalbėjo: „Ką daro tie nuskurdėliai žydai? Argi jie galės per vieną dieną atstatyti, atnašauti aukas ir užbaigti darbus? Nejau jie gali prikelti iš dulkių krūvos tuos akmenis? Juk jie perdegę!“ ³⁵ Tobija Amonitas, stovėjęs šalia jo, pridėjo: „Taip, ir ką jie stato! Juk net lapė, užšokusi ant tos akmenų sienos, ją nugriaus!“

³⁶ Klausykis, mūsų Dieve, kaip mus išjuokia! Atgręžk jų pajuoką jiems ant galvos! Tebūna jie paimti kaip grobis į nelaisvės kraštą! ³⁷ Neuždenk jų kaltės, teneišdyla jų nuodėmė tavo akivaizdoje, nes jie įžeidė statytojus!

³⁸ Tuo tarpu mes toliau atstatinėjome sieną, kol visa siena visur aplink buvo sujungta puse savo aukščio. Žmonės į darbą įdėjo širdį.

¹ Kai Sanbalatas, Tobija, arabai, amonitai bei Ašdodo žmonės išgirdo, kad Jeruzalės sienų atstatymas pasistūmėjo į priekį, kad užtaisinėjamos spragos, jiems buvo labai pikta. ² Jie surengė sąmokslą, ketindami ateiti, užpulti Jeruzalę ir sukelti joje sąmyšį. ³ Tad mes meldėmės savo Dievui ir dieną naktį laikėme sargybą nuo jų. ⁴ Tuo tarpu Jude buvo sakoma:

„Nešėjų jėgos nusilpo,

o šiukšlių labai daug;

mes patys nepajėgsime

sienos atstatyti.“

⁵ O mūsų priešai sakė sau: „Kol jie spės pajusti ar mus pamatyti, užklupę juos, išžudysime ir darbą sustabdysime.“ ⁶ Ateidami pas mus tarp jų gyvenę žydai mus vis įspėdavo: „Jie užpuls jus iš visų vietovių, kuriose gyvena.“ ⁷ Tad pastačiau žmones ant žemutinių pakopų už sienų atvirose vietose pagal jų šeimas su kalavijais, ietimis ir lankais. ⁸ Pajutęs jų nerimą, pakilau ir kreipiausi į didikus, pareigūnus ir kitus žmones: „Nebijokite jų! Atsiminkite VIEŠPATĮ, didingą ir šiurpą keliantį, ir kovokite už savo brolius, sūnus ir dukteris, žmonas ir šeimos židinį.“

⁹ Kai mūsų priešai išgirdo, kad mes buvome įspėti, nes Dievas taip suardė jų užmojį, mes sugrįžome prie sienos, kiekvienas prie savo darbo. ¹⁰ Nuo tos dienos pusė mano vaikinų dirbo prie statybos, o kita pusė laikė rankose ietis, skydus, lankus ir šarvus. Pareigūnai stovėjo užnugaryje visų Judo žmonių, ¹¹ atstatančių sieną. Nešėjai taip nešė savo nešulius, kad kiekvienas atliko darbą viena ranka, o kita laikė ginklą. ¹² O kiekvienas iš dirbančių prie statybos turėjo prisijuosęs prie šono kalaviją. Vyras, kuris pūsdavo ragą, stovėjo prie manęs. ¹³ Didikams, pareigūnams ir kitiems žmonėms tariau: „Darbas didelis ir plačiai išmėtytas, mes atskirti vieni nuo kitų toli ant sienos. ¹⁴ Rinkitės pas mus, kai tik išgirsite rago gaudesį. Mūsų Dievas kovos už mus!“

¹⁵ Taigi mes tęsėme darbą, pusė vyrų ­ su paruoštomis ietimis, nuo ankstyvos aušros, kol pasirodydavo vakaro žvaigždės. ¹⁶ Be to, tuomet žmonėms paliepiau: „Tenakvoja kievienas žmogus su savo tarnu Jeruzalėje, idant galėtų sergėti naktį ir triūsti dieną.“ ¹⁷ Todėl nei aš, nei mano broliai, nei tarnai, nei sargybos vyrai, kurie mane lydėjo, niekada nenusivilko drabužių. Kiekvienas laikė ginklą dešinėje rankoje.

¹ Tada kilo didelis žmonių, ypač jų žmonų, šauksmas prieš brolius žydus. ² Kai kurie sakė: „Mūsų sūnų ir dukterų yra daug. Mes turime gauti grūdų, kad galėtume pavalgyti ir likti gyvi.“ ³ Kiti sakė: „Mes turime užstatyti savo laukus, vynuogynus ir namus, kad gautume grūdų atsiginti nuo bado.“ ⁴ Dar kiti sakė: „Mes turėjome skolintis pinigų, užstatydami savo laukus ir vynuogynus, karaliaus mokesčiams sumokėti. ⁵ Mes tokie pat, kaip mūsų giminės, mūsų vaikai tokie pat, kaip jų vaikai, tačiau mes verčiame savo sūnus ir dukteris būti vergais. Kai kurios mūsų dukterys jau padarytos vergėmis. Mes bejėgiai, o mūsų laukai ir vynuogynai priklauso kitiems.“

⁶ Išgirdus jų šauksmą ir skundus, mane apėmė didelis pyktis. ⁷ Rūpestingai apsvarstęs reikalą, apkaltinau didikus ir pareigūnus. Tariau jiems: „Visi jūs imate palūkanas iš savo giminių!“ Sušaukęs didelę jų sueigą, ⁸ tariau jiems: „Mes darėme, ką galėjome, mūsų broliams žydams, parduotiems kitoms tautoms, išpirkti. Nejau dabar jūs parduodate savo brolius, kad mes turėtume juos išpirkti!“ Neturėdami, ką atsakyti, jie tylėjo. ⁹ Tad aš tęsiau: „Tai, ką darote, nėra gera. Argi neturėtumėte elgtis, bijodami savo Dievo, kad neduotumėte mūsų priešams tautoms progos mus išjuokti? ¹⁰ Be to, ir aš, ir mano broliai, ir mano tarnai esame paskolinę jiems pinigų ir grūdų. Liaukimės imti palūkanas! ¹¹ Atiduokite jiems šiandien jų laukus, vynuogynus, alyvmedžių sodus, namus ir palūkanas, kurias esate iš jų išreikalavę už pinigus, grūdus, vyną ir aliejų.“ ¹² Jie sutiko: „Sugrąžinsime viską ir nieko daugiau iš jų nereikalausime. Padarysime, kaip sakai.“ Pasišaukęs kunigus, liepiau juos prisaikdinti, kad padarys, kaip pažadėję. ¹³ Be to, iškračiau savo drabužių skreitą, tardamas: „Taip teiškrato Dievas iš namų ir nuosavybės kiekvieną, kuris nesilaikys šio pažado. Tebūna jie taip iškratyti ir tušti!“ O visa sueiga tarė: „Amen!“ ­ ir pašlovino VIEŠPATĮ.

Žmonės laikėsi šio pažado.