¹ Tada kilo didelis žmonių, ypač jų žmonų, šauksmas prieš brolius žydus. ² Kai kurie sakė: „Mūsų sūnų ir dukterų yra daug. Mes turime gauti grūdų, kad galėtume pavalgyti ir likti gyvi.“ ³ Kiti sakė: „Mes turime užstatyti savo laukus, vynuogynus ir namus, kad gautume grūdų atsiginti nuo bado.“ ⁴ Dar kiti sakė: „Mes turėjome skolintis pinigų, užstatydami savo laukus ir vynuogynus, karaliaus mokesčiams sumokėti. ⁵ Mes tokie pat, kaip mūsų giminės, mūsų vaikai tokie pat, kaip jų vaikai, tačiau mes verčiame savo sūnus ir dukteris būti vergais. Kai kurios mūsų dukterys jau padarytos vergėmis. Mes bejėgiai, o mūsų laukai ir vynuogynai priklauso kitiems.“

⁶ Išgirdus jų šauksmą ir skundus, mane apėmė didelis pyktis. ⁷ Rūpestingai apsvarstęs reikalą, apkaltinau didikus ir pareigūnus. Tariau jiems: „Visi jūs imate palūkanas iš savo giminių!“ Sušaukęs didelę jų sueigą, ⁸ tariau jiems: „Mes darėme, ką galėjome, mūsų broliams žydams, parduotiems kitoms tautoms, išpirkti. Nejau dabar jūs parduodate savo brolius, kad mes turėtume juos išpirkti!“ Neturėdami, ką atsakyti, jie tylėjo. ⁹ Tad aš tęsiau: „Tai, ką darote, nėra gera. Argi neturėtumėte elgtis, bijodami savo Dievo, kad neduotumėte mūsų priešams tautoms progos mus išjuokti? ¹⁰ Be to, ir aš, ir mano broliai, ir mano tarnai esame paskolinę jiems pinigų ir grūdų. Liaukimės imti palūkanas! ¹¹ Atiduokite jiems šiandien jų laukus, vynuogynus, alyvmedžių sodus, namus ir palūkanas, kurias esate iš jų išreikalavę už pinigus, grūdus, vyną ir aliejų.“ ¹² Jie sutiko: „Sugrąžinsime viską ir nieko daugiau iš jų nereikalausime. Padarysime, kaip sakai.“ Pasišaukęs kunigus, liepiau juos prisaikdinti, kad padarys, kaip pažadėję. ¹³ Be to, iškračiau savo drabužių skreitą, tardamas: „Taip teiškrato Dievas iš namų ir nuosavybės kiekvieną, kuris nesilaikys šio pažado. Tebūna jie taip iškratyti ir tušti!“ O visa sueiga tarė: „Amen!“ ­ ir pašlovino VIEŠPATĮ.

Žmonės laikėsi šio pažado.

¹⁴ Be to, nuo tos dienos, kai buvau paskirtas jų valdytoju Judo krašte ­ nuo dvidešimtų iki trisdešimt antrų karaliaus Artakserkso metų, iš viso dvylika metų, ­ nei aš, nei mano broliai niekada nevalgėme valdytojo maisto davinio. ¹⁵ Ankstesnieji valdytojai, mano pirmtakai, ėmė iš jų maistą bei vyną ir pinigais keturiasdešimt sidabro šekelių. Net jų tarnai šiurkščiai elgėsi su žmonėmis. Bet aš iš Dievo baimės taip nedariau. ¹⁶ Iš tikrųjų, būdamas atsidavęs sienos atstatymo darbams, neįsigijau jokios žemės, bet įdėjau savo dalį į sienos atstatymą. Visi mano vyrai buvo sutelkti prie šio darbo. ¹⁷ Be to, prie mano stalo būdavo šimtas penkiasdešimt žmonių ­ žydų bei pareigūnų ir atėjusių pas mus iš aplinkinių tautų. ¹⁸ Nors kasdien buvo paruošiamas mano lėšomis jautis, šeši rinktiniai avinai, paukštiena, neskaitant gausybės visokio vyno kas dešimt dienų, nereikalavau valdytojo davinio, nes darbo našta slėgė žmones. ¹⁹ O mano Dieve, atsimink mano labui visa, ką esu padaręs šiai tautai!