¹ Ir dėl to man dreba širdis,

nerimsta savo vietoje.

² Klausykitės visi jo griausmingo balso

ir iš jo burnos kylančio garso.

³ Visur po dangumi, ligi pat žemės pakraščių

jis paleidžia jį drauge su savo žaibu.

⁴ Paskui pasigirsta riaumojantis garsas,

Dievas griaudžia savo didingu balsu.

Savo žaibų jis nesulaiko,

kol nenutyla jo balsas.

⁵ Dievas nuostabiai griaudžia savo balsu,

daro nuostabius darbus, kurių suprasti mes negalime.

⁶ Juk jis įsako sniegui: ‘Leiskis ant žemės!’,

o lietui ir liūčiai: ‘Sodriai palyk!’

⁷ Jis sustabdo žmonių rankas, jiems dirbant,

kad kiekvienas pažintų, ką jis daro.

⁸ Tada žvėrys lenda į urvą

ir išsitiesia savo guolyje.

⁹ Vėtra išsiveržia iš savo buveinės

ir kandus šaltis iš šiaurės vėjų.

¹⁰ Dievas kvėpteli, ir pasidaro ledas,

platūs vandenys greitai užšąla.

¹¹ Jis prikrauna debesis drėgmės

ir skleidžia žaibų kupinus debesis.

¹² Pagal jo užmojį jie plaukia iš visų pusių,

kad įvykdytų visa, ką jis įsako,

visame gyvenamos žemės paviršiuje.

¹³ Ar kaip rykštė, ar kaip malonė žemei ­

jis padaro, kad tai atsitinka.

¹⁴ Klausykis, Jobai, stabtelk akimirksnį

ir pamąstyk apie nuostabius Dievo darbus.

¹⁵ Argi tu žinai, kaip Dievas valdo debesis

ir padaro, kad žaibas plyksteli jo debesyje?

¹⁶ Argi tu žinai, kaip danguje jis pasveria debesis ­

nuostabius darbus to, kuris turi tobulą pažinimą?

¹⁷ Ne! Tu tik gali leipti nuo kaitros su drabužiais,

kai žemė apmirusi nuo pietų vėjo.

¹⁸ Argi tu gali jam padėti išskleisti dangaus skliautą,

stiprų kaip nuliedintą veidrodį?

¹⁹ Pasakyk mums, ką turime jam sakyti,

nes negalime ginčytis, būdami tamsoje.

²⁰ Ar apie tai bus jam pasakyta, kai kalbėsiu?

Nejau žmogus kada nors norėjo būti prarytas?

²¹ Kartais žmonės negali žiūrėti į saulę,

ji per šviesi danguje,

kai pakyla vėjas ir išgainioja debesis.

²² Iš šiaurės vėjas atpučia aukso pašvaistę;

Dievą gaubia šiurpulinga didybė.

²³ Visagalis ­ negalime jo pasiekti!

Jis didingas jėga ir teisingumu,

tad nepažeis didelio teisumo.

²⁴ Todėl žmonės jo pagarbiai bijo,

bet jis negerbia žmogaus,

laikančio save išmintingu.“

¹ Tada VIEŠPATS kreipėsi į Jobą iš audros tardamas:

² „Kas temdo mano užmojį,

kalbėdamas neapgalvotais žodžiais?

³ Susijuosk diržu strėnas kaip vyras;

aš tavęs klausiu, o tu man atsakyk!

⁴ Kur tu buvai, kai dėjau žemės pamatus?

Pasakyk, jei esi toks supratingas!

⁵ Kas nustatė jos matmenis, tu tikrai žinai!

Argi kas tiesė ant jos matavimo virvę?

⁶ Į ką buvo įleisti jos stulpai,

ir kas padėjo jos kertinį akmenį,

⁷ kai drauge giedojo rytmetinės žvaigždės

ir visos dangiškosios būtybės šaukė iš džiaugsmo?

⁸ O kas uždarė jūrą už durų,

kai ji prasiveržė iš gelmių,

⁹ kai apdengiau ją debesų apdaru

ir suvysčiau tiršto rūko vystyklais,

¹⁰ kai padariau bangų mūšą jos ribomis

ir įstačiau duris su skląsčiais,

¹¹ tardamas: ‘Iki čia ateik, bet ne toliau,

čia tavo galingos bangos suduš!’?

¹² Argi kada nors savo gyvenime esi įsakęs,

kad ateitų aušra ir prasidėtų diena,

¹³ kad paimtų žemę už kampų

ir iškratytų iš jos nedorėlius?

¹⁴ Žemė keičiama kaip molis po antspaudu

ir dažoma tarsi drabužis.

¹⁵ Nedorėliai nustoja savo šviesos,

ir palūžta pakelta ranka.

¹⁶ Argi esi įžengęs į jūros versmes

ir vaikščiojęs po bedugnės gelmes?

¹⁷ Argi tau buvo atvertos mirties durys?

Ar tu matei Šeolo vartus?

¹⁸ Argi išmatavai žemės plotą?

Jeigu visa tai žinai, pasakyk man!

¹⁹ Kuris kelias veda į šviesos buveinę,

ir kur yra tamsos vieta,

²⁰ kad galėtumei nuvesti jas į jų valdas

ir parodyti joms takus į jų namus?

²¹ Tu tai žinai, nes ten kadaise gimei,

ir tavo metų skaičius didelis!

²² Argi esi kada nors įžengęs į sniego sandėlius

ir matęs krušos išteklius,

²³ kuriuos taupau nelaimės metui,

puolimo ir karo dienoms?

²⁴ Kaip rasti, iš kur sklinda šviesa

ir iš kur rytys plinta žemėje?

²⁵ Kas iškirto griovį lietaus srautams

ir kelią perkūnijos debesiui,

²⁶ kad palytų žemėje, kur niekas negyvena,

dykumoje, kur nėra jokio žmogaus,

²⁷ kad pagirdytų vienišus tyrus

ir žemė išželdintų žolę?

²⁸ Argi lietus turi tėvą?

Argi rasos lašai buvo pradėti kaip vaikai?

²⁹ Kas ledo motina?

Kas dangaus šerkšno gimdytoja?

³⁰ Vanduo tampa kietas kaip akmuo,

ir bedugnės paviršius užšąla.

³¹ Argi gali surišti Sietyno grandines

ar atrišti Šienpjovių virves,

³² ar išvesti laiku Zodiaką,

ar parodyti kelią Grįžulo Ratams ir palydai?

³³ Argi išmanai dangaus skliauto dėsnius,

ar gali padaryti, kad jie valdytų žemę?

³⁴ Argi gali pakelti balsą debesyje

ir apsigaubti audros vandenimis?

³⁵ Argi gali siųsti žaibus su pavedimu

ir ar jie tau sakys: ‘Tavo paslaugoms!’

³⁶ Kas pasako ibiui, kada Nilas patvins,

ar gaidžiui praneša, kad bus lietaus?

³⁷ Kas išmintingai suskaičiuoja debesis

ir išlieja dangaus vandens ąsočius,

³⁸ kai žemės dulkės sukietėja

ir grumstai sulimpa?

³⁹ Argi gali sumedžioti grobį liūtei

ar nuraminti jauniklių alkį,

⁴⁰ kai jie tykoja savo urve

ar guli pasalomis savo guolyje?

⁴¹ Kas aprūpina varną penu,

kai jos jaunikliai šaukiasi Dievo,

tiesdami alkanas rykles?

¹ Ar tu žinai metą, kada kalnų ožkos ožkuojasi,

ar stebi, kai stirnos vaikuojasi?

² Ar gali suskaičiuoti, kiek mėnesių jos turi išnešioti,

ar nustatai joms vados metą?

³ Jos susiriečia, kad galėtų išeiti jų jaunikliai,

ir atveda juos.

⁴ Sustiprėja jų jaunikliai,

užauga po atviru dangumi,

išeina ir pas jas nebegrįžta.

⁵ Kas paleido laukinį asilą,

kas atrišo jam pančius?

⁶ Aš padariau dykumą jo namais,

druskingąsias žemes jo buveine.

⁷ Iš miesto sąmyšio jis šaiposi

ir varovo šauksmų negirdi.

⁸ Klajoja po kalnus tarsi po savo ganyklą

ir susiieško ėsti, kas žalia.

⁹ Argi laukinis jautis sutiktų tau tarnauti,

ar praleistų jis naktį prie tavo ėdžių?

¹⁰ Argi galėtumei pririšti jį virvėmis prie vagos,

ar jis tau suakėtų tavo slėnius?

¹¹ Argi pasitikėsi juo dėl jo didelės jėgos

ir pavesi jam sunkų triūsą?

¹² Argi esi tikras, kad jis sugrįš

ir parneš javus į tavo klojimą?

¹³ Stručio sparnai smagiai plazdena,

bet jie neturi plunksnų.

¹⁴ Jis palieka savo kiaušinius žemėje

ir leidžia smiltims juos šildyti,

¹⁵ užmiršęs, kad koja gali juos sumindžioti

ar laukinis žvėris sutrypti.

¹⁶ Savo jauniklius jis šiurkščiai atstumia, tarsi būtų ne jo,

ir nesijaudina, kad jo pastangos buvo bergždžios.

¹⁷ Juk Dievas padarė jį kvailą

ir nedavė jam supratimo.

¹⁸ Tačiau kai išskleidęs sparnus jis leidžiasi bėgti,

padaro gėdą žirgui ir raiteliui.

¹⁹ Argi tu teiki žirgui stiprybę,

ar tu apdengei sprandą jam karčiais?

²⁰ Argi tu šokdini jį kaip žiogą

ir gąsdini žmones jo piktu prunkštimu?

²¹ Kanopa noriai jis kasa slėnio žemę,

visa savo stiprybe verždamasis į mūšį.

²² Iš baimės jis tyčiojasi, jis nebūgštauja,

nešoka į šalį nuo kalavijo.

²³ Ant jo barška strėlinė,

blizga iešmas ir ietis.

²⁴ Virpėdamas iš nekantrumo, jis šuoliuoja;

išgirdęs rago gausmą, nustovėti negali.

²⁵ Kiekvienąkart ragui gaudžiant, jis prunkščia: ‘Aha!’

Iš tolo jis girdi mūšį,

vadų įsakymus ir karių šauksmus.

²⁶ Argi iš tavęs išmoko sakalas skraidyti

ir išskleisti sparnus pietų link?

²⁷ Argi tavo įsakymu erelis sklando

ir aukštai suka lizdą?

²⁸ Ant uolos jis gyvena,

stačios uolos tvirtovėje įsikuria.

²⁹ Iš ten jis žvalgosi grobio;

jo akys mato laimikį iš tolo.

³⁰ Jo jaunikliai gurkia kraują;

kur yra užmuštųjų, ten ir jis.“