⁸ Kaip galite sakyti: ‘Mes išmintingi!

Mes turime VIEŠPATIES Įstatymą’?

Juk iš tikrųjų melaginga žinovo plunksna jie pavertė jį melu!

⁹ Išminčiai sugėdinti,

apstulbinti, įkliuvę į spąstus.

Štai jie atmetė VIEŠPATIES žodį;

iš kur gi jų išmintis?

¹⁰ Todėl jų žmonas atiduosiu kitiems,

o jų laukus ­ užkariautojams.

Juk jie visi, nuo mažiausio ligi didžiausio,

godžiai ieško sau naudos;

nuo pranašo ligi kunigo, visi jie veidmainiai.

¹¹ Dukters, mano tautos, žaizdas jie tik apgydo,

kartodami: ‘Viskas gerai! Viskas gerai!’ ­

nors nėra gerai.

¹² Turėtų gėdytis dėl savo bjauraus elgesio,

tačiau nesidrovi

ir nežino, ką reiškia parausti iš gėdos.

Todėl jie kris tarp žūvančių,

jie sukniubs, kai aš juos bausiu’“, ­ sako VIEŠPATS.

¹³ „Tikrai surengsiu jų pjūtį! ­ tai VIEŠPATIES žodis. ­

Nebus vynuogių ant vynmedžio,

nei figų ant figmedžio,

net lapai bus nuvytę!

Visa, ką jiems buvau davęs, išnyko.“

¹⁴ Ko gi dar sėdime?

Susirinkime! Eime į įtvirtinintus miestus,

kad ten žūtume,

nes VIEŠPATS, mūsų Dievas, lėmė mums žūti.

Jis davė mums gerti nuodų,

nes mes nusidėjome VIEŠPAČIUI.

¹⁵ Laukėme taikos, bet nėra pagerėjimo,

laukėme pagalbos, bet vietoj jos ateina siaubas!

¹⁶ Nuo Dano girdėti, kaip prunkščia jo ristūnai;

nuo jo eržilų žvengimo dreba visas kraštas.

Jie atėjo ir nusiaubė visą kraštą,

miestus ir jų gyventojus.

¹⁷ Pasiųsiu prieš jus nuodingų gyvačių,

angių, kurių jokie kerai neveiks.

Jos gels jus mirtinai!“ ­ tai VIEŠPATIES žodis.

Sielvartas dėl tautos

¹⁸ Mano liūdesys nepagydomas,

mano širdis pasiligojusi.

¹⁹ Štai vargšės dukters, mano tautos, šauksmas

aidi skersai išilgai kraštą:

„Nejau VIEŠPATIES nėra Sione?

Argi nebėra ten jo karaliaus?

Kodėl jie skaudina mane savo stabais,

savo beverčiais svetimais dievais?

²⁰ Pjūtis jau praėjo,

vasara pasibaigė,

bet mes tebesame neišgelbėti!“

²¹ Dukters, mano tautos, žaizdos sukrėtė mane;

aš baisiai nusiminęs, siaubas apėmė mane.

²² Ar nėra balzamo Gileade,

ar nėra ten gydytojo?

Kodėl neužgyja dukters, mano tautos, žaizda?

²³ O, kad mano galva būtų vandenys,

mano akys ­ ašarų šaltinis!

Dieną naktį raudočiau

dėl dukters, mano tautos, užmuštųjų.

¹ O, kad galėčiau rasti dykumoje pakelės pastogę!

Tada palikčiau savo tautą,

galėčiau atsitraukti nuo jų.

Visi jie ­ svetimautojai,

sukčių minia.

² „Liežuvis ­ jų ginklas, įtemptas lankas;

melas, o ne tiesa, viešpatauja krašte.

Nuo vienos nuodėmės jie skuba prie kitos,

bet manęs nepažįsta, ­ tai VIEŠPATIES žodis. ­

³ Būkite budrūs kiekvienas su savo kaimynu,

nepasitikėkite nė vienu broliu!

Kiekvienas brolis gudrauja kaip Jokūbas, kiekvienas kaimynas skleidžia šmeižtus.

⁴ Visi apgaudinėja vienas kitą

ir nesako tiesos.

Savo liežuviais jie įgudo meluoti,

elgiasi nedorai, nebegali gailėtis.

⁵ Smurtas ant smurto, apgaulė ant apgaulės;

manęs pripažinti jie nenori“, ­ tai VIEŠPATIES žodis.

⁶ „Todėl, ­ taip kalba Galybių VIEŠPATS, ­

valysiu juos ir bandysiu;

ką kita man daryti su dukters, mano tautos, nedorumu?

⁷ Jų liežuvis ­ mirtina strėlė,

apgaulios jų lūpos, apgauli ir kalba.

Lūpomis jie kalba su artimu draugiškai,

bet širdyje rengia jam pasalas!

⁸ Kaip už tai jų nebausti? ­ tai VIEŠPATIES žodis. ­

Kaip tokiai tautai nekeršyti?“

⁹ Dėl kalnų aš imu verkti ir vaitoti,

dėl ganyklų tyruose pradedu raudoti,

nes jie nusiaubti;

niekas į juos nebekelia kojos,

nebegirdėti kaimenių bliovimo.

Ir padangių paukščiai, ir žvėrys pabėgo ir dingo.

¹⁰ „Jeruzalę paversiu griuvėsių krūva,

šakalų landyne,

Judo miestus ­ baisiu tyrlaukiu,

kur niekas negyvena.“

¹¹ Kuris yra toks išmintingas, kad visa tai suprastų? Tegu paaiškina tas, kuriam paties VIEŠPATIES lūpos kalbėjo:

„Kodėl nuniokotas kraštas,

išdegintas kaip dykuma,

per kurią niekas nebekeliauja?“

¹² VIEŠPATS sako: „Todėl, kad jie atmetė mano Įstatymą, kurį jiems daviau, neklausė mano balso ir nesielgė pagal jį, ¹³ bet verčiau elgėsi pagal savo atkaklią širdį ir sekė Baalus, kaip jų tėvai buvo juos išmokę. ¹⁴ Todėl, ­ taip kalba Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas, ­ štai maitinsiu dabar šią tautą kiečiais ir girdysiu nuodingu gėralu. ¹⁵ Išsklaidysiu juos tarp tautų, kurių nei jie, nei jų tėvai nežinojo, ir siųsiu jiems kalaviją, kad juos visiškai sunaikintų.“

¹⁶ Taip kalba Galybių VIEŠPATS:

„Nagi! Pašaukite raudotojas, kad ateitų.

Kvieskite pačias geriausias.

¹⁷ Teskuba ateiti ir pradėti raudą dėl mūsų,

kad mūsų akys plūstų ašaromis,

nuo blakstienų sruventų kaip vanduo.

¹⁸ Iš Siono girdėti rauda:

‘Kaip baisiai mes nuniokoti!

Kokia mums gėda!

Palikome kraštą, nes nugriautos mūsų sodybos!’

¹⁹ Klausykitės, moterys, VIEŠPATIES žodžio,

teišgirsta jūsų ausys jo lūpų žodį!

Pamokykite savo dukteris aimanuoti,

tepamoko viena kitą tos raudos.

²⁰ Mirtis įlipo pro mūsų langus,

įsilaužė į mūsų pilis.

Ji nušluoja nuo gatvių vaikus,

nuo miesto aikščių jaunuolius.

²¹ Sakyk: ‘Tai VIEŠPATIES žodis.

Užmuštųjų lavonai guli kaip mėšlas dirvoje,

tarsi pėdai, kurių nėra kam surinkti paskui pjovėją.’“

Tikroji šlovė

²² Taip kalba VIEŠPATS:

„Išminčius tenesididžiuoja savo išmintimi,

nei stipruolis tenesigiria savo stiprumu,

nei turtuolis tenesipuikauja savo turtais.

²³ Bet jei kas didžiuotųsi, tesididžiuoja,

kad turi išminties pažinti mane,

pripažinti, kad aš esu VIEŠPATS,

kuris myli ištikimai,

vykdo teisingumą ir teisumą žemėje.

Tokiais žmonėmis aš mėgaujuosi“, ­ tai VIEŠPATIES žodis.

²⁴ „Žiūrėkite! Ateis dienos, ­ tai VIEŠPATIES žodis, ­ kai aš pašauksiu atsiskaityti visus apipjaustytuosius tik kūnu: ²⁵ Egiptą, Judą, Edomą ir Amoną, Moabą ir dykumos gyventojus, skutančius smilkinius. Juk visos tautos ­ neapipjaustytos, bet visi Izraelio namai turi neapipjaustytą širdį.“