¹ Tuo metu, ­ tai VIEŠPATIES žodis, ­ Judo karalių, didžiūnų, kunigų, pranašų ir Jeruzalės gyventojų kaulai bus iškasti iš kapų ² ir išbarstyti ant žemės prieš saulę, mėnulį, visas dangaus Galybes, kurias jie mylėjo, tarnavo ir sekė, į kurias kreipėsi ir kurias garbino, puldami kniūbsti ant žemės. Jie nebus surinkti ir palaidoti, bet gulės kaip mėšlas dirvoms tręšti. ³ Visi, kurie išliko iš tos nedoros šeimos, kad ir kur juos ištremčiau, labiau norės mirti, negu gyventi, ­ tai Galybių VIEŠPATIES žodis.

Nusikaltimas ir bausmė

⁴ Pasakyk jiems: ‘Taip kalba VIEŠPATS.

Kai žmonės pargriūva, argi jie nesikelia?

Kai žmonės paklysta, argi negrįžta atgal?

⁵ Tad kodėl ši tauta ­ Jeruzalė ­ amžinai neklusni?

Kodėl jie laikosi apgaulingų stabų

ir atsisako sugrįžti?

⁶ Klausiausi atidžiai ir neišgirdau

nė vieno tiesos žodžio.

Niekas neapgaili savo nedorumo,

nesako: ‘Ką aš padariau!’

Visi puola į priekį savo neklusniuoju keliu

tarsi ristūnai, besiveržiantys į mūšį.

⁷ Net gandras padangėse žino, kada keliauti,

burkuolis, kregždė ir gervė nujaučia laiką,

kada sugrįžti,

bet mano tauta nežino

VIEŠPATIES teisingumo!

⁸ Kaip galite sakyti: ‘Mes išmintingi!

Mes turime VIEŠPATIES Įstatymą’?

Juk iš tikrųjų melaginga žinovo plunksna jie pavertė jį melu!

⁹ Išminčiai sugėdinti,

apstulbinti, įkliuvę į spąstus.

Štai jie atmetė VIEŠPATIES žodį;

iš kur gi jų išmintis?

¹⁰ Todėl jų žmonas atiduosiu kitiems,

o jų laukus ­ užkariautojams.

Juk jie visi, nuo mažiausio ligi didžiausio,

godžiai ieško sau naudos;

nuo pranašo ligi kunigo, visi jie veidmainiai.

¹¹ Dukters, mano tautos, žaizdas jie tik apgydo,

kartodami: ‘Viskas gerai! Viskas gerai!’ ­

nors nėra gerai.

¹² Turėtų gėdytis dėl savo bjauraus elgesio,

tačiau nesidrovi

ir nežino, ką reiškia parausti iš gėdos.

Todėl jie kris tarp žūvančių,

jie sukniubs, kai aš juos bausiu’“, ­ sako VIEŠPATS.

¹³ „Tikrai surengsiu jų pjūtį! ­ tai VIEŠPATIES žodis. ­

Nebus vynuogių ant vynmedžio,

nei figų ant figmedžio,

net lapai bus nuvytę!

Visa, ką jiems buvau davęs, išnyko.“

¹⁴ Ko gi dar sėdime?

Susirinkime! Eime į įtvirtinintus miestus,

kad ten žūtume,

nes VIEŠPATS, mūsų Dievas, lėmė mums žūti.

Jis davė mums gerti nuodų,

nes mes nusidėjome VIEŠPAČIUI.

¹⁵ Laukėme taikos, bet nėra pagerėjimo,

laukėme pagalbos, bet vietoj jos ateina siaubas!

¹⁶ Nuo Dano girdėti, kaip prunkščia jo ristūnai;

nuo jo eržilų žvengimo dreba visas kraštas.

Jie atėjo ir nusiaubė visą kraštą,

miestus ir jų gyventojus.

¹⁷ Pasiųsiu prieš jus nuodingų gyvačių,

angių, kurių jokie kerai neveiks.

Jos gels jus mirtinai!“ ­ tai VIEŠPATIES žodis.

Sielvartas dėl tautos

¹⁸ Mano liūdesys nepagydomas,

mano širdis pasiligojusi.

¹⁹ Štai vargšės dukters, mano tautos, šauksmas

aidi skersai išilgai kraštą:

„Nejau VIEŠPATIES nėra Sione?

Argi nebėra ten jo karaliaus?

Kodėl jie skaudina mane savo stabais,

savo beverčiais svetimais dievais?

²⁰ Pjūtis jau praėjo,

vasara pasibaigė,

bet mes tebesame neišgelbėti!“

²¹ Dukters, mano tautos, žaizdos sukrėtė mane;

aš baisiai nusiminęs, siaubas apėmė mane.

²² Ar nėra balzamo Gileade,

ar nėra ten gydytojo?

Kodėl neužgyja dukters, mano tautos, žaizda?

²³ O, kad mano galva būtų vandenys,

mano akys ­ ašarų šaltinis!

Dieną naktį raudočiau

dėl dukters, mano tautos, užmuštųjų.