¹ O, kad galėčiau rasti dykumoje pakelės pastogę!

Tada palikčiau savo tautą,

galėčiau atsitraukti nuo jų.

Visi jie ­ svetimautojai,

sukčių minia.

² „Liežuvis ­ jų ginklas, įtemptas lankas;

melas, o ne tiesa, viešpatauja krašte.

Nuo vienos nuodėmės jie skuba prie kitos,

bet manęs nepažįsta, ­ tai VIEŠPATIES žodis. ­

³ Būkite budrūs kiekvienas su savo kaimynu,

nepasitikėkite nė vienu broliu!

Kiekvienas brolis gudrauja kaip Jokūbas^[i1], kiekvienas kaimynas skleidžia šmeižtus.

⁴ Visi apgaudinėja vienas kitą

ir nesako tiesos.

Savo liežuviais jie įgudo meluoti,

elgiasi nedorai, nebegali gailėtis.

⁵ Smurtas ant smurto, apgaulė ant apgaulės;

manęs pripažinti jie nenori“, ­ tai VIEŠPATIES žodis.

⁶ „Todėl, ­ taip kalba Galybių VIEŠPATS, ­

valysiu juos ir bandysiu;

ką kita man daryti su dukters, mano tautos, nedorumu?

⁷ Jų liežuvis ­ mirtina strėlė,

apgaulios jų lūpos, apgauli ir kalba.

Lūpomis jie kalba su artimu draugiškai,

bet širdyje rengia jam pasalas!

⁸ Kaip už tai jų nebausti? ­ tai VIEŠPATIES žodis. ­

Kaip tokiai tautai nekeršyti?“

⁹ Dėl kalnų aš imu verkti ir vaitoti,

dėl ganyklų tyruose pradedu raudoti,

nes jie nusiaubti;

niekas į juos nebekelia kojos,

nebegirdėti kaimenių bliovimo.

Ir padangių paukščiai, ir žvėrys pabėgo ir dingo.

¹⁰ „Jeruzalę paversiu griuvėsių krūva,

šakalų landyne,

Judo miestus ­ baisiu tyrlaukiu,

kur niekas negyvena.“

¹¹ Kuris yra toks išmintingas, kad visa tai suprastų? Tegu paaiškina tas, kuriam paties VIEŠPATIES lūpos kalbėjo:

„Kodėl nuniokotas kraštas,

išdegintas kaip dykuma,

per kurią niekas nebekeliauja?“

¹² VIEŠPATS sako: „Todėl, kad jie atmetė mano Įstatymą, kurį jiems daviau, neklausė mano balso ir nesielgė pagal jį, ¹³ bet verčiau elgėsi pagal savo atkaklią širdį ir sekė Baalus, kaip jų tėvai buvo juos išmokę. ¹⁴ Todėl, ­ taip kalba Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas, ­ štai maitinsiu dabar šią tautą kiečiais ir girdysiu nuodingu gėralu. ¹⁵ Išsklaidysiu juos tarp tautų, kurių nei jie, nei jų tėvai nežinojo, ir siųsiu jiems kalaviją, kad juos visiškai sunaikintų.“

¹⁶ Taip kalba Galybių VIEŠPATS:

„Nagi! Pašaukite raudotojas, kad ateitų.

Kvieskite pačias geriausias.

¹⁷ Teskuba ateiti ir pradėti raudą dėl mūsų,

kad mūsų akys plūstų ašaromis,

nuo blakstienų sruventų kaip vanduo.

¹⁸ Iš Siono girdėti rauda:

‘Kaip baisiai mes nuniokoti!

Kokia mums gėda!

Palikome kraštą, nes nugriautos mūsų sodybos!’

¹⁹ Klausykitės, moterys, VIEŠPATIES žodžio,

teišgirsta jūsų ausys jo lūpų žodį!

Pamokykite savo dukteris aimanuoti,

tepamoko viena kitą tos raudos.

²⁰ Mirtis įlipo pro mūsų langus,

įsilaužė į mūsų pilis.

Ji nušluoja nuo gatvių vaikus,

nuo miesto aikščių jaunuolius.

²¹ Sakyk: ‘Tai VIEŠPATIES žodis.

Užmuštųjų lavonai guli kaip mėšlas dirvoje,

tarsi pėdai, kurių nėra kam surinkti paskui pjovėją.’“

Tikroji šlovė

²² Taip kalba VIEŠPATS:

„Išminčius tenesididžiuoja savo išmintimi,

nei stipruolis tenesigiria savo stiprumu,

nei turtuolis tenesipuikauja savo turtais.

²³ Bet jei kas didžiuotųsi, tesididžiuoja,

kad turi išminties pažinti mane,

pripažinti, kad aš esu VIEŠPATS,

kuris myli ištikimai,

vykdo teisingumą ir teisumą žemėje.

Tokiais žmonėmis aš mėgaujuosi“, ­ tai VIEŠPATIES žodis.

²⁴ „Žiūrėkite! Ateis dienos, ­ tai VIEŠPATIES žodis, ­ kai aš pašauksiu atsiskaityti visus apipjaustytuosius tik kūnu: ²⁵ Egiptą, Judą, Edomą ir Amoną, Moabą ir dykumos gyventojus, skutančius smilkinius. Juk visos tautos ­ neapipjaustytos, bet visi Izraelio namai turi neapipjaustytą širdį.“