¹ Karaliaus Uzijo mirties metais regėjau Viešpatį, sėdintį aukštame ir didingame soste. Šventyklą buvo pripildęs jo apdaras. ² Aplink stovėjo tarnauti pasirengę serafai. Kiekvienas turėjo šešis sparnus: dviem dengė veidus, dviem ­ kojas ir dviem plasnojo ore.

³ „Šventas, šventas, šventas yra Galybių VIEŠPATS!

Visa žemė pilna jo šlovės!“ ­ šaukė jie nepaliaudami vienas kitam. ⁴ Nuo jų šauksmo drebėjo durų staktos, ir šventykla prisipildė dūmų. ⁵ O aš tariau sau: „Vargas man, nes esu žuvęs! Aš ­ žmogus, kurio lūpos suteptos, gyvenu tautoje, kurios lūpos suteptos, ir savo akimis regiu Karalių, Galybių VIEŠPATĮ.“ ⁶ Tuomet vienas iš serafų priskrido prie manęs, laikydamas rankoje žėruojančią žariją, kurią buvo paėmęs žnyplėmis nuo aukuro. ⁷ Jis palietė ja mano burną. „Žiūrėk, ­ tarė jis, ­ žarija palietė tavo lūpas. Tavo kaltė panaikinta, ir tavo nuodėmė nuvalyta.“ ⁸ Tada išgirdau Viešpaties balsą: „Ką man siųsti? Kas gi bus mūsų pasiuntinys?“ O aš atsiliepiau: „Štai aš, siųsk mane!“

⁹ Jis tarė man:

„Eik ir pasakyk šiai tautai:

‘Vis girdėsite ir girdėsite, bet nesuprasite,

vis matysite ir matysite, bet niekada nepažinsite!’

¹⁰ Atbukink širdį šios tautos;

jų ausys tokios kurčios,

jų akys tokios aklos,

jog jie negali pamatyti akimis

nei išgirsti ausimis,

nei suprasti širdimi,

kad sugrįžtų ir būtų pagydyti.“

¹¹ „Kiek ilgai, Viešpatie?“ ­ paklausiau. Jis atsakė:

„Kol miestai netaps griuvėsiais ir nebus ištuštėję,

namai palikti be žmonių,

ir kol žemė nevirs dykviete,

¹² kol VIEŠPATS neišvarys žmonių toli toli,

kol visas kraštas neliks tuščias ir negyvenamas.

¹³ Bet jei nors dešimtadalis dar jame lieka,

jis grįš pas Dievą,

nors ir bus nuniokotas kaip liepa ar ąžuolas,

kurių kelmas lieka net nukirtus medį.“

Šventoji sėkla ­ jo kelmas.

¹ Ahazui, Jotamo sūnui ir Uzijo vaikaičiui, esant Judo karaliumi, Aramo karalius Recinas ir Izraelio karalius Pekachas, Remalijo sūnus, pakilo į karo žygį Jeruzalėn, tačiau nepajėgė jos pulti. ² Kai Dovydo namus pasiekė žinia, kad Aramas jau įsitaisė Efraimo valdose, karaliaus širdis ir žmonių širdys sudrebėjo, kaip dreba miško medžiai, blaškomi vėjo. ³ Bet VIEŠPATS tarė Izaijui: „Su jo sūnumi Šear Jašubu nueik ant Velėtojo lauko kelio, prie Aukštutinio tvenkinio kanalo galo, pasitikti Ahazo ⁴ ir pasakyk jam: „Būk tvirtas, laikykis ramiai! Nebijok! Tenedreba tavo širdis dėl tų dviejų smilkstančių nuodėgulių, dėl Recino bei Aramo ir Remalijo sūnaus įniršio. ⁵ Kadangi Aramas su Efraimu ir Remalijo sūnumi surengė sąmokslą prieš tave, tardami: ⁶ ‘Užpulkime Judą, palaužkime jo dvasią, užkariaukime jį ir paskirsime ten karaliumi Tabeelio sūnų’, ­

⁷ taip kalba Viešpats DIEVAS:

‘Tai neįvyks! Taip nebus!

⁸ Damaskas ­ Aramo sostinė,

o Damasko galva ­ Recinas.

⁹ Samarija ­ Efraimo sostinė,

o Samarijos galva ­ Remalijo sūnus.

Po šešiasdešimt penkerių metų

Efraimas bus sunaikintas,

liausis buvęs tauta.

Tik tvirtai tikėdami, tvirtai stovėsite!’“

¹⁰ VIEŠPATS kalbėjo Ahazui: ¹¹ „Prašyk VIEŠPATĮ, savo Dievą, ženklo; tebūna jis ar iš Šeolo gelmių, ar iš padangės aukštybių.“ ¹² Ahazas atsakė: „Ne! Neprašysiu ir negundysiu VIEŠPATIES!“ ¹³ Tuomet jis atsakė:

„Klausykitės, Dovydo namai! Negi per maža

jums varginti žmones, kad varginate ir mano Dievą?!

¹⁴ Todėl pats Viešpats duos jums ženklą.

Štai mergelė laukiasi kūdikio;

ji pagimdys sūnų

ir pavadins jį vardu Emanuelis.

¹⁵ Varške ir medumi jis maitinsis,

mokėdamas atmesti, kas pikta,

ir rinktis, kas gera.

¹⁶ Anksčiau nei tas berniukas

išmoks atmesti, kas pikta,

ir rinktis, kas gera,

kraštas anų dviejų karalių,

kurie tau kelia siaubą, bus nuniokotas.

¹⁷ VIEŠPATS padarys, kad jus,

jūsų tautą ir jūsų tėvo namus

užkluptų dienos,

kokių nesate patyrę nuo tos dienos,

kai Efraimas atsiskyrė nuo Judo;

tai [bus] Asirijos karalius.

¹⁸ Tą dieną

VIEŠPATS švilptelės musėms

Egipto upės deltoje ir

bitėms Asirijos šalyje.

¹⁹ Jos atskris ir nutūps

tarpeklių šlaituose, uolų plyšiuose,

ant kiekvieno erškėčių krūmo

ir visose ganyklose.

²⁰ Tą dieną

Viešpats skus skustuvu,

pasamdytu iš Užupio,

Asirijos karaliumi,

galvos ir kojų plaukus.

Jis nuskus ir barzdą.

²¹ Tą dieną

žmogus augins jauną karvę ir porą avių.

²² Jis gaus tiek daug pieno,

kad maitinsis varške.

Varškė ir medus bus maistas visų

likusiųjų krašte.

²³ Tą dieną

vietos, kur būdavo tūkstančiai vynmedžių

tūkstančio sidabrinių vertės,

užžels eržkėčiais ir usnimis.

²⁴ Žmonės eis į jas

tik medžioti strėlėmis ir lanku,

nes visas kraštas bus užžėlęs

erškėčiais ir usnimis.

²⁵ Bijodamas erškėčių ir usnių,

nekelsi nė kojos ant kalvų atšlaičių,

kurias kadaise išdirbdavai kauptuvu.

Čia bus ganykla galvijams

ir vieta avims trypti.“