1 Tebūna man leista sugiedoti savo mylimajam meilės giesmę apie jo vynuogyną: Mano mylimasis turėjo vynuogyną derlingos kalvos atšlaitėse. 2 Jis išpureno žemę, išrinko akmenis ir apsodino geriausiomis vynuogėmis. Viduryje pastatė bokštą sargui ir įrengė jame net vyno spaudyklą. Tikėjosi auginti vynuoges, bet prisiaugino rūgštuogių. 3 „Taigi dabar, Jeruzalės gyventojai ir Judo vyrai, prašau spręsti mano bylą ir mano vynuogyno. 4 Ką dar reikėjo padaryti mano vynuogynui, ko aš jame nepadariau? Kodėl jis priaugino rūgštuogių, nors aš tikėjausi, kad jis ves vynuoges? 5 Dabar jums pasakysiu, ką ketinu daryti savo vynuogynui: išrausiu gyvatvorę, ir jis bus nuniokotas, nugriausiu sieną, ir jis bus ištryptas. 6 Taip! Paversiu jį dykviete: nebebus jis genimas nei purenamas, apžels erškėčiais ir usnimis. Debesims įsakysiu, kad nelietų ant jo lietaus.“ 7 Galybių VIEŠPATIES vynuogynas Izraelio namai, o daigai, kuriais jis gėrėjosi, vyrai iš Judo. Jis laukė teisingumo, ir štai kraujo praliejimas! Jis laukė teisumo, ir štai klyksmas! Neteisiųjų likimas 8 Vargas jums, kurie statote namus prie namų, kurie jungiate lauką su lauku, kol jums vieniems telieka vietos gyventi žemėje! 9 Galybių VIEŠPATS, man girdint, prisiekė: „Tikrai daug namų bus palikta; erdvūs ir prabangūs namai liks be gyventojų. 10 Dešimt jungų[i1] vynuogyno duos tik vieną batą, o homeras sėklos tik vieną efą derliaus. 11 Vargas tiems, kurie, keldamiesi ankstų rytą, negali apsieiti be svaigiųjų gėrimų, ir prasėdi iki išnaktų, kol įkaušta nuo vyno! 12 Lyros ir arfos, būgnelio ir fleitos lydimi, jie mėgaujasi pokyliuose vynu, o apie VIEŠPATIES darbus nieko nenuvokia ir nemato jo rankų užmojo. 13 Todėl, stokodama nuovokos, mano tauta eina į tremtį, jos didžiūnai miršta badu, o liaudis alpsta nuo troškulio. 14 Todėl Šeolas plačiai atvers savo ryklę, pražios savo bedugnę burną, ir prasmegs joje tautos didžiūnai ir liaudis, jų ūžavimas ir puotavimas. 15 Taip! Marusis pažeminamas, žmogus suniekinamas, puikuoliai nuleidžia akis. 16 Bet Galybių VIEŠPATS išaukštinamas savo teismu, o Dievas Šventasis reiškiasi savo šventu teisumu. 17 Tada ėriukai rupšnos ten tarsi lankose, o riebūs ožiukai ganysis turtuolių rūmų griuvėsiuose. 18 Vargas tiems, kurie užsitraukia kaltę melo virvėmis, nuodėmę valkčio lynais, 19 tiems, kurie sako: „Tesiskubina, tepagreitina VIEŠPATS savo veikimą, jeigu nori, kad jį matytume; teįvyksta, teišsipildo Izraelio Šventojo užmojis, jeigu nori, kad jį pažintume.“ 20 Vargas vadinantiems piktą geru, o gerą piktu, keičiantiems tamsą į šviesą, o šviesą į tamsą, laikantiems karčius dalykus saldžiais, o saldžius dalykus karčiais! 21 Vargas tiems, kurie išmintingi savo akyse, kurie, savo pačių manymu, gudrūs! 22 Vargas tiems, kurie didvyriai prie vyno ir narsūs prie svaigiųjų gėrimų, 23 tiems, kurie išteisina nedorėlį už kyšį ir pamina nekaltojo teises! 24 Tikrai, kaip ugnies liežuviai suryja ražienas, kaip šienas nuskęsta liepsnose, taip jų šaknys virs puvėsiais, o žiedai bus nupūsti lyg dulkės, nes jie paniekino Galybių VIEŠPATIES mokymą ir apšmeižė Izraelio Šventojo žodį. 25 Tikrai kyla pyktis VIEŠPAČIUI ant savo tautos, jis kelia prieš ją ranką, norėdamas smogti. Kalnams drebant, jų lavonai gulės lyg atmatos gatvėse. Tačiau jo pyktis dar neatlyžo, ir ranka vis dar pakelta. Asirijos įsibrovimas 26 Jis iškels karo vėliavą tolimai tautai, švilptelėjimu pasišauks ją iš žemės pakraščių. Tikrai ji atskubės žaibo greičiu! 27 Tarp jų nebus klupinėjančių iš nuovargio, snūduriuojančių ar miegančių. Nė vienam jų nuo juosmens diržas nekrinta, nė vienam nesutrūkę apavo dirželiai. 28 Jų strėlės nusmailintos, lankai įtempti, žirgų kanopos atrodo lyg titnagas, vežimų ratai lyg viesulas. 29 Jie riaumoja lyg liūtas, lyg liūto jaunikliai, jie staugia ir stveria grobį, neša jį, ir niekas jo nebeišgelbės. 30 Tą dieną riaumojimas virš jos aidės lyg šėlstančios jūros šniokštimas. Jei kas mes žvilgsnį žemėn, ten tik siaubas ir tamsa, o šviesa debesų aptemdyta. | 
