¹ Karaliaus Uzijo mirties metais regėjau Viešpatį, sėdintį aukštame ir didingame soste. Šventyklą buvo pripildęs jo apdaras. ² Aplink stovėjo tarnauti pasirengę serafai^[i1]. Kiekvienas turėjo šešis sparnus: dviem dengė veidus, dviem ­ kojas ir dviem plasnojo ore.

³ „Šventas, šventas, šventas yra Galybių VIEŠPATS!

Visa žemė pilna jo šlovės!“ ­ šaukė jie nepaliaudami vienas kitam. ⁴ Nuo jų šauksmo drebėjo durų staktos, ir šventykla prisipildė dūmų. ⁵ O aš tariau sau: „Vargas man, nes esu žuvęs! Aš ­ žmogus, kurio lūpos suteptos, gyvenu tautoje, kurios lūpos suteptos, ir savo akimis regiu Karalių, Galybių VIEŠPATĮ.“ ⁶ Tuomet vienas iš serafų priskrido prie manęs, laikydamas rankoje žėruojančią žariją, kurią buvo paėmęs žnyplėmis nuo aukuro. ⁷ Jis palietė ja mano burną. „Žiūrėk, ­ tarė jis, ­ žarija palietė tavo lūpas. Tavo kaltė panaikinta, ir tavo nuodėmė nuvalyta.“ ⁸ Tada išgirdau Viešpaties balsą: „Ką man siųsti? Kas gi bus mūsų pasiuntinys?“ O aš atsiliepiau: „Štai aš, siųsk mane!“

⁹ Jis tarė man:

„Eik ir pasakyk šiai tautai:

‘Vis girdėsite ir girdėsite, bet nesuprasite,

vis matysite ir matysite, bet niekada nepažinsite!’

¹⁰ Atbukink širdį šios tautos;

jų ausys tokios kurčios,

jų akys tokios aklos,

jog jie negali pamatyti akimis

nei išgirsti ausimis,

nei suprasti širdimi,

kad sugrįžtų ir būtų pagydyti.“

¹¹ „Kiek ilgai, Viešpatie?“ ­ paklausiau. Jis atsakė:

„Kol miestai netaps griuvėsiais ir nebus ištuštėję,

namai palikti be žmonių,

ir kol žemė nevirs dykviete,

¹² kol VIEŠPATS neišvarys žmonių toli toli,

kol visas kraštas neliks tuščias ir negyvenamas.

¹³ Bet jei nors dešimtadalis dar jame lieka,

jis grįš pas Dievą,

nors ir bus nuniokotas kaip liepa ar ąžuolas,

kurių kelmas lieka net nukirtus medį.“

Šventoji sėkla ­ jo kelmas.