¹ „Džiaukis, bevaike, niekada negimdžiusi!

Krykštauk ir ratuok, gimdymo skausmuose negulėjusi!

Juk pamestoji turi daugiau vaikų,

negu turinti vyrą“, ­ sako VIEŠPATS.

² Paplatink savo palapinės aikštę,

ištempk savo pastogės dangas nešykštėdama,

pailgink palapinės virves ir tvirtai įkalk kuolus!

³ Tu plėsiesi į dešinę ir į kairę,

tavo palikuonys užvaldys tautas

ir įsikurs apleistuose miestuose.

⁴ Nebijok, nebūsi sugėdinta!

Nerausk iš kuklumo, nepateksi į nemalonę!

Savo jaunystės gėdą pamirši

ir nebeprisiminsi daugiau našlystės negarbės,

⁵ nes tavo vyras ­ tavo Kūrėjas,

Galybių VIEŠPATS ­ jo vardas.

Tavo Atpirkėjas ­ Izraelio Šventasis,

jis vardu visos žemės Dievas.

⁶ VIEŠPATS šaukia tave atgal

kaip nelaimingą ir pamestą žmoną.

„Ar gali vyras atmesti jaunystėje pamiltą žmoną!“ ­

sako tavo Dievas.

⁷ „Trumpą valandėlę palikau tave,

bet su didele meile vėl pasiimsiu.

⁸ Ūmai supykęs, valandėlę slėpiau nuo tavęs savo veidą,

bet amžina meile tavęs pagailėjau“, ­

sako VIEŠPATS, tavo Atpirkėjas.

⁹ „Ir dabar elgiuosi kaip Nojaus dienomis:

kaip tuomet prisiekiau,

jog Nojaus vandenys niekada daugiau nebeužtvindys žemės,

taip dabar prisiekiau ant tavęs nebepykti

ir tau nepriekaištauti.

¹⁰ Nors kalnai imtų kilnotis

ir kalvos ­ svirduliuoti,

mano meilė niekada nuo tavęs nesitrauks,

mano ramybės sandora nesusvyruos“, ­ sako VIEŠPATS,

kuris tavęs pagailėjo.

¹¹ „Nelaimingoji, audros nukamuotoji, netekusioji paguodos!

Štai sutvirtinsiu tavo akmenis geriausiomis kalkėmis,

ir tavo pamatus apdaigstysiu safyrais.

¹² Pastatysiu tau bokštus iš rubinų,

vartus ­ iš ugnimi žėrinčių akmenų,

o sienas ­ iš brangakmenių.

¹³ Visi tavo sūnūs bus VIEŠPATIES mokomi;

tavo vaikai mėgausis didžia gerove.

¹⁴ Tu būsi pagrįsta teisumu,

toli nuo priespaudos ­ jos nebereikės bijoti,

toli nuo pražūties ­ ji prie tavęs nesiartins.

¹⁵ Jei kas nors tave pultų,

jam nepavyks, nes jis tai darys be mano valios;

kas puls tave, tas kris kovoje su tavimi.

¹⁶ Žiūrėk! Aš sukūriau kalvį,

kuris įpučia anglyse ugnį

ir nusikala įrankį, tinkamą darbui.

Aš sukūriau ir niokotoją,

kuriam skirta naikinti.

¹⁷ Joks ginklas, nukaltas tau pulti,

neatneš sėkmės;

liežuvį, kuris bylos prieš tave teisme,

tu nugalėsi.

Toks yra VIEŠPATIES tarnų paveldas,

ir mano rankoje ­ jų pergalė“, ­ tai VIEŠPATIES žodis.

¹ Nagi visi, kurie trokštate,

ateikite prie vandens!

Net jei neturite pinigų,

ateikite, pirkite duonos ir valgykite!

Ateikite, pirkite vyno ir pieno

be pinigų ir be kainos!

² Kodėl mokate pinigus už tai, kas nėra duona,

ir atiduodate uždarbį už tai, kas nepasotina?

Paklausykite manęs, ir valgysite tai, kas gera,

gardžiuositės skanėstais.

³ Ateikite pas mane ir rūpestingai klausykitės,

kad turėtumėte gyvenimą.

Aš sudarysiu su jumis amžinąją Sandorą,

remdamasis savo ištikimąja meile Dovydui.

⁴ Štai padariau jį liudytoju tautoms,

vadu ir tautų valdovu.

⁵ Ir tu pašauksi tautą, kurios nepažinai,

o tautos, kurios tavęs nepažino, bėgs pas tave

dėl VIEŠPATIES, tavo Dievo,

ir dėl Izraelio Šventojo,

kuris tau suteikė tokią garbę.

⁶ Ieškokite VIEŠPATIES, kai galima jį rasti,

šaukitės jo, kai jis arti.

⁷ Tepalieka nedorėlis savo kelią

ir nusidėjėlis ­ savo kėslus!

Tegrįžta jis pas VIEŠPATĮ, kad jo pasigailėtų,

pas mūsų Dievą, nes jis labai atlaidus.

⁸ „Juk mano mintys ­ ne jūsų mintys,

o mano keliai ­ ne jūsų keliai, ­ tai VIEŠPATIES žodis. ­

⁹ Kaip a´ukštas dangus viršum žemės,

taip mano keliai viršija jūsų kelius

ir mano mintys ­ jūsų mintis.

¹⁰ Kaip lietus ir sniegas krinta iš dangaus

ir negrįžta atgalios,

kol nepalaisto žemės,

kad joje dygtų ir želtų augalai,

kad neštų sėklą sėjėjui ir duoną alkanam,

¹¹ taip ir žodis, išeinantis iš mano burnos,

nesugrįš pas mane bergždžias,

bet įvykdys tai, ko trokštu,

ir atliks, kam buvo siųstas.“

¹² Taip! Džiaugsmo kupina širdimi išeisite

ir būsite saugiai vedami į namus.

Kalnai ir kalvos, jus išvydę, pratrūks džiaugsmo giesme,

visi medžiai laukuose ims jums ploti.

¹³ Vietoj erškėčių augs kiparisai,

vietoj dilgėlių ­ mirtos.

Ir visa tai ­ VIEŠPATIES šlovei,

kaip amžiais nemarus ženklas.

¹ Taip kalba VIEŠPATS:

„Laikykitės teisingumo ir būkite dori,

nes greitai ateis mano išganymas,

greitai ims reikštis mano dorumas.

² Palaimintas žmogus, kuris tai daro,

ir žmogaus sūnus, kuris to laikosi,

švenčia šabą, jo neišniekindamas,

ir sergstisi bet kokio pikto darbo.“

³ Svetimšalis, atėjęs pas VIEŠPATĮ, tenesako:

„VIEŠPATS tikrai išskirs mane iš savo tautos.“

Eunuchas tenekalba: „Štai aš ­ medis nudžiūvėlis.“

⁴ Juk taip kalba VIEŠPATS:

„Eunuchams, švenčiantiems mano šabus,

noriai darantiems tai, kas man patinka,

ir besilaikantiems mano Sandoros,

⁵ aš duosiu savo Namuose ir savo mūruose

paminklą ir vardą,

vertingesnį už sūnus ir dukteris,

duosiu jiems amžiną ir nemarų vardą.

⁶ Ir svetimšalius, ateinančius pas VIEŠPATĮ,

kad man tarnautų,

kad mylėtų mano vardą

ir taptų mano tarnais,

visus, kurie švenčia šabą ir jo neišniekina,

visus, kurie laikosi mano Sandoros,

⁷ aš nuvesiu į savo šventąjį kalną

ir pradžiuginsiu juos savo maldos Namuose.

Malónios man bus jų deginamosios atnašos

ir skerdžiamosios aukos ant mano altoriaus,

nes mano Namai bus vadinami

maldos namais visoms tautoms.“

⁸ Tai žodis Viešpaties DIEVO,

kuris renka Izraelio išblaškytuosius:

„Aš surinksiu per jį ir daugiau

kitų, be jūsų, kurie jau esate surinkti.“

Akli vadai

⁹ Jūs, visi lauko žvėrys, ateikite prisiėsti,

jūs, visi miško žvėrys!

¹⁰ Mano sargai ­ akli, jie visi nieko nepastebi.

Jie ­ kurti šunys, negalintys loti;

tik sapnuoja, tyso ir mėgsta snausti.

¹¹ Jie rajūs šunys, jiems niekuomet negana,

jie ­ piemenys be išmanymo;

visi jie eina savais keliais,

kiekvienas paiso vien savo naudos.

¹² „Ateikite, ­ sako, ­ aš atnešiu vyno!

Paūžkime, gerdami stiprųjį gėrimą;

kaip šiandien, taip bus ir rytoj,

ir net dar smagiau.“

¹ Teisusis žūva,

bet niekas to neima į širdį.

Geri žmonės paglemžiami,

ir niekas nesuvokia,

kad teisųjį paglemžė artėjantis blogis.

² Teisieji pasiekia ramybę; tas randa poilsį

ant savo gulto, kas eina teisingu keliu.

Neištikima tauta

³ O jūs, burtininkės sūnūs,

svetimautojo ir pasileidėlės palikuonys,

ateikite čionai!

⁴ Iš ko jūs šaipotės? Prieš ką laidote gerklę

ir kam rodote liežuvį?

Argi jūs ne nuodėmės vaikai, melo išperos?

⁵ Jūs degate gašla ąžuolyne

ir po kiekvienu žaliu medžiu;

jūs pjaunate vaikus upių vagose

ir uolų plyšiuose!

⁶ Tavo dalis ­ tarp slidžiųjų upės akmenų;

taip, tai tavo dalia.

Tu liejai jiems liejamąsias aukas ir aukojai atnašas!

Ar dėl tų aukų aš galiu pasigailėti?

⁷ Ant aukšto ir didingo kalno įsitaisei sau gultą,

ir kopdavai ten aukos aukoti.

⁸ Už durų ir staktų

pasistatei savo nešvankųjį ženklą.

Atmesdama mane, pasiklojai sau gultą,

lipai į jį ir jį padidinai.

Mėgdama gultą, sudarei su jais sandėrį,

kad jie tau dažnai būtų priegulais,

ir šitaip tenkinai savo gašlumą.

⁹ Tu ėjai pas Melechą su aliejumi

ir gausiai liejai kvapius tepalus.

Tu toli siuntei savo pasiuntinius,

vertei juos eiti į patį Šeolą.

¹⁰ Nuo tolimo kelio tu labai pavargai,

bet niekados nepratarei: „Liausiuosi!“

Tu sugebėdavai patenkinti savo gašlumą,

todėl niekuomet ir nesisielojai.

¹¹ Ko gi taip pabūgai?

Ko pabijojai, kad tapai melagė?

Kodėl manęs neatminei, į širdį manęs neėmei?

Ar ne dėl to, kad aš tylėjau ir dėjausi neregįs,

tu nebijojai manęs?

¹² Aš parodysiu, koks tavo teisumas

ir kokie tavo darbai;

jie tau nenaudingi.

¹³ Kai šauksiesi pagalbos,

tepadeda tau pulkas tavo stabų!

Visus juos išnešios vėjas,

vėjelio dvelktelėjimas juos nupūs.

Kas pasitiki manimi, tas valdys kraštą

ir paveldės mano šventąjį kalną.