¹ Kas galėtų patikėti tuo, kąmes girdėjome?

Kam buvo apreikšta VIEŠPATIES ranka?

² Jis išaugo kaip atžala jo akivaizdoje,

kaip šaknis sausoje žemėje.

Jis buvo nei patrauklus, nei gražus:

matėme jį, bet nepamėgome.

³ Jis buvo paniekintas, žmogaus vardo nevertas,

skausmų vyras, apsipratęs su negalia,

toks, kuris prieš žmones užsidengia veidą^[i1].

Jis buvo paniekintas, ir mes jį laikėme nieku.

⁴ Tačiau jis prisiėmė mūsų negalias,

sau užsikrovė mūsų skausmus.

O mes laikėme jį raupsuotu,

Dievo nubaustu ir nuvargintu.

⁵ Bet jis buvo sužalotas dėl mūsų nusižengimų,

ant jo krito kirčiai už mūsų kaltes.

Bausmė ant jo krito mūsų išganymui,

ir mes buvome išgydyti jo žaizdomis.

⁶ Visi mes pakrikome lyg avys,

kiekvienas eidamas savo keliu,

o VIEŠPATS užkrovė jam mūsų visų kaltę.

⁷ Nors buvo žiauriai kankinamas,

jis pakluso ir burnos nepravėrė.

Kaip tyli ėriukas, vedamas pjauti,

kaip tyli avis kerpama,

taip jis nepratarė nė žodžio.

⁸ Prievarta ir teismu jis buvo nušalintas,

ir kas bebūtų galvojęs apie jo likimą?

Kai jis buvo atskirtas nuo gyvybės krašto

ir pasmerktas mirti už mano tautos nuodėmę,

⁹ jam buvo skirtas kapas tarp nedorėlių,

laidojimo vieta su piktadariais,

nors jis nebuvo padaręs nieko bloga,

nei ištaręs melagingo žodžio.

¹⁰ Bet VIEŠPATS norėjo, kad jis kentėtų negalią.

Atidavęs save kaip atnašą už kaltę,

jis matys palikuonis ir gyvens ilgą laiką.

Per jį klestės VIEŠPATIES užmojis.

¹¹ Už savo vargus jis matys šviesą dienų pilnatvėje,

per savo kančią mano tarnas nuteisins daugelį,

prisiėmęs bausmę už jų kaltes.

¹² Aš duosiu jam dalią tarp didžiūnų,

su galiūnais jis dalysis grobiu,

nes atidavė save mirčiai

ir buvo priskirtas nusidėjėliams.

Jis prisiėmė daugelio nuodėmes

ir užsistojo už nusidėjėlius.