¹ Regėjimas, kurį patyrė Amoco sūnus Izaijas, apie Judą ir Jeruzalę Judo karalių Uzijo, Jotamo, Ahazo ir Ezekijo dienomis.

² Klausykitės, dangūs! Išgirsk, žeme!

Tai VIEŠPATS kalba:

„Užauginau, išauklėjau vaikus,

o jie sukilo prieš mane!

³ Jautis pažįsta savo savininką, ir asilas ­ savo šeimininko ėdžias;

tik Izraelis nežino,

mano tauta nesupranta.“

⁴ Ak nuodėminga tauta,

žmonės, apsikrovę nedorybėmis,

piktadarių palikuonys,

ištvirkę vaikai!

Jie paliko VIEŠPATĮ,

atmetė Izraelio Šventąjį,

atsuko jam nugarą.

⁵ Kodėl vis dar norite būti mušami,

kodėl nesiliaujate erzinti?

Visa galva pasiligojusi,

visa širdis alpstanti.

⁶ Nuo kojų padų iki viršugalvio

neturite jūs sveikos vietos.

Mėlynės, randai ir pūliuojančios žaizdos,

nevalytos, netvarstytos, aliejumi nepateptos.

⁷ Jūsų šalis ­ tyrai,

jūsų miestai sunaikinti ugnies;

svetimieji jums regint ryja jūsų žemės derlių;

ji ­ tyrai, lyg sunaikintoji Sodoma.

⁸ Siono duktė dabar

lyg trobelė vynuogyne,

lyg pašiūrė moliūgų sklype,

lyg priešų apgultas miestas.

⁹ Jeigu Galybių VIEŠPATS

nebūtų palikęs mums skurdaus likučio,

mes būtume tarsi Sodoma,

būtume panašūs į Gomorą.

¹⁰ Klausykitės VIEŠPATIES žodžio,

Sodomos valdovai,

išgirskite, ko mūsų Dievas moko,

Gomoros žmonės!

¹¹ „Negi man reikia jūsų aukų gausybės? ­

sako VIEŠPATS. ­

Man jau įgriso jūsų deginami avinai

ir penimų veršių taukai;

neteikia man malonumo

jaučių, avių ir ožių kraujas.

¹² Kai ateinate pamatyti mano veido,

ar to kas prašo iš jūsų?

¹³ Netrypkite daugiau mano prieangių!

Liaukitės aukoti bevertes atnašas,

smilkalai kelia man pasibjaurėjimą.

Jaunaties ir šabo, sueigų šaukimo,

iškilmių su piktais darbais aš negaliu pakęsti.

¹⁴ Jūsų jaunatimis ir iškilmėmis aš šlykščiuosi;

jie man našta,

kurią pailsau nešti.

¹⁵ Kai jūs tiesite rankas,

aš nukreipsiu savo akis nuo jūsų.

Net jei ilgai melsitės,

aš jūsų negirdėsiu.

Jūsų rankos kruvinos!

¹⁶ Nusiplaukite ir būkite švarūs!

Pašalinkite savo darbų blogį man iš akių,

liaukitės darę pikta,

¹⁷ mokykitės daryti gera.

Atsidėkite teisingumui,

padėkite engiamajam,

užstokite našlaitį,

ginkite našlės bylą.“

¹⁸ VIEŠPATS sako:

„Eikite šen, ir drauge pasvarstykime.

Esate paraudę nuo nuodėmių, bet aš išbalinsiu jus kaip sniegą.

Jūsų nuodėmės raudonos it kraujas,

bet jos gali tapti baltos it vilna.

¹⁹ Jeigu dėsitės į širdį ir paklusite,

tai valgysite krašto gėrybes,

²⁰ bet jeigu atsisakote paklusti,

tai jus sudoros kalavijas.“

Pats VIEŠPATS kalbėjo!

²¹ Deja, ištikimasis miestas, kupinas teisingumo,

tapo kekše!

Kur teisumas klestėjo,

ten dabar žmogžudžiai.

²² Tavo sidabras pavirto išdagomis,

tavo vynas atskiestas vandeniu.

²³ Tavo vadai sukčiai,

vagių bičiuliai;

kiekvienas jų mėgsta kyšius

ir vaikosi dovanų.

Jie negina našlaičio,

našlės byla niekuomet jų nepasiekia.

²⁴ Todėl sako Viešpats, Galybių DIEVAS, Izraelio Galingasis:

„Ak, atsiskaitysiu su priešgynomis,

išgiešiu apmaudą ant savo priešų!

²⁵ Pakelsiu ranką prieš tave,

išlydysiu tavo išdagas žaizdre,

sunaikinsiu visą tavo šlaką.

²⁶ Atkursiu jūsų teisėjus, kokie buvo senovėje,

ir patarėjus, kokie buvo pradžioje.

Tada tu būsi vadinama Teisumo miestu,

ištikimuoju miestu.“

²⁷ Sionas bus išgelbėtas per teismą,

o atgailautojai ­ per teisumą.

²⁸ Bet maištininkai ir nusidėjėliai bus drauge sutriuškinti;

tie, kurie palieka VIEŠPATĮ, žus.

²⁹ Tikrai gėdysitės dėl ąžuolų,

kuriuos garbinote,

ir rausite dėl miškelių, kuriuos buvote pamėgę,

³⁰ nes būsite kaip ąžuolas

nuvytusiais lapais,

kaip sodas be vandens.

³¹ Sukrauti turtai bus kaip pakulos,

o jų krovėjas ­ kaip kibirkštis.

Abu sudegs kartu, ir nebus kam užgesinti.

¹ Žodis, kurį Amoco sūnus Izaijas matė regėjime apie Judą ir Jeruzalę.

² Ateityje atsitiks taip,

kad VIEŠPATIES Namų kalnas

stovės tvirtai iškilęs virš kalnų

ir bus aukštesnis už kalvas.

Visos tautos plūs jo link;

³ daug tautų ateis ir sakys:

„Ateikite, ir kopkime į VIEŠPATIES kalną,

į Jokūbo Dievo Namus,

kad jis parodytų mums savo kelius,

kad eitume jo takais.“

Iš Siono ateis mokymas

ir VIEŠPATIES žodis iš Jeruzalės.

⁴ Taip jis išspręs ginčus tarp tautų,

nuspręs daugelio žmonių bylas;

jie perkals savo kalavijus į arklus,

o ietis ­ į geneklius.

Tauta nebekels kalavijo prieš kitą tautą,

nebebus mokomasi kariauti.

⁵ O Jokūbo namai!

Ateikite, ir gyvenkime VIEŠPATIES šviesoje!

⁶ Palikote savo tautos kelius, Jokūbo namai!

Juk jie pilni kerėtojų iš Rytų,

žynių kaip pas filistinus;

jie perėmė svetimšalių papročius!

⁷ Jų kraštas pilnas sidabro ir aukso,

neaprėpiami jų lobiai;

jų kraštas pilnas žirgų,

nesuskaičiuojami jų vežimai.

⁸ Jų kraštas pilnas stabų,

jie garbina savo rankų darbą ­

tai, ką jų pačių rankos padarė.

⁹ Taip marusis pažeminamas,

žmogus suniekinamas;

neatleisk jiems!

¹⁰ Lįsk giliai tarp uolų,

užsidenk dulkėmis

nuo VIEŠPATIES siaubo

ir jo šlovės žėrėjimo.

¹¹ Įžūlus marusis turės nuleisti akis,

žmonių išdidumas bus pažemintas.

Tik VIEŠPATS tą dieną bus išaukštintas.

¹² Juk Galybių VIEŠPATS turi parengęs savo dieną

prieš visa, kas išdidu ir įžūlu,

kas išpuikę ir kas bus pažeminta:

¹³ prieš visus Libano kedrus, aukštus ir didingus,

ir visus Bašano ąžuolus;

¹⁴ prieš visus aukštus kalnus

ir visas didingas kalvas;

¹⁵ prieš kiekvieną tvirtą bokštą

ir kiekvieną galingą sieną;

¹⁶ prieš visus Taršišo laivus

ir visas eiklias valtis.

¹⁷ Tada bus sutramdytas mariųjų pasipūtimas,

pažemintas žmonių išdidumas.

Tik VIEŠPATS tą dieną bus išaukštintas.

¹⁸ Stabai pranyks tarsi nebuvę.

¹⁹ Žmonės slėpsis kalnų olose

ir žemės urvuose

nuo VIEŠPATIES siaubo

ir jo šlovės žėrėjimo,

kai jis pakils sudrebinti žemės.

²⁰ Tą dieną žmonės

kurmiams ir šikšnosparniams

numes sidabro ir aukso stabus,

kurių prisidarė garbinti.

²¹ Jie lįs į uolų urvus

ir skardžių plyšius

nuo VIEŠPATIES siaubo

ir jo šlovės žėrėjimo,

kai jis pakils sudrebinti žemės.

²² O, liaukitės kliautis žmogumi!

Juk jis turi tik gyvybės alsavimą!

Kuo gi jis nusipelnė pagarbos?