1 Žodis, kurį Amoco sūnus Izaijas matė regėjime apie Judą ir Jeruzalę. 2 Ateityje atsitiks taip, kad VIEŠPATIES Namų kalnas stovės tvirtai iškilęs virš kalnų ir bus aukštesnis už kalvas. Visos tautos plūs jo link; 3 daug tautų ateis ir sakys: „Ateikite, ir kopkime į VIEŠPATIES kalną, į Jokūbo Dievo Namus, kad jis parodytų mums savo kelius, kad eitume jo takais.“ Iš Siono ateis mokymas ir VIEŠPATIES žodis iš Jeruzalės. 4 Taip jis išspręs ginčus tarp tautų, nuspręs daugelio žmonių bylas; jie perkals savo kalavijus į arklus, o ietis į geneklius[i1]. Tauta nebekels kalavijo prieš kitą tautą, nebebus mokomasi kariauti. 5 O Jokūbo namai! Ateikite, ir gyvenkime VIEŠPATIES šviesoje! 6 Palikote savo tautos kelius, Jokūbo namai! Juk jie pilni kerėtojų iš Rytų, žynių kaip pas filistinus; jie perėmė svetimšalių papročius! 7 Jų kraštas pilnas sidabro ir aukso, neaprėpiami jų lobiai; jų kraštas pilnas žirgų, nesuskaičiuojami jų vežimai. 8 Jų kraštas pilnas stabų, jie garbina savo rankų darbą tai, ką jų pačių rankos padarė. 9 Taip marusis pažeminamas, žmogus suniekinamas; neatleisk jiems! 10 Lįsk giliai tarp uolų, užsidenk dulkėmis nuo VIEŠPATIES siaubo ir jo šlovės žėrėjimo. 11 Įžūlus marusis turės nuleisti akis, žmonių išdidumas bus pažemintas. Tik VIEŠPATS tą dieną bus išaukštintas. 12 Juk Galybių VIEŠPATS turi parengęs savo dieną prieš visa, kas išdidu ir įžūlu, kas išpuikę ir kas bus pažeminta: 13 prieš visus Libano kedrus, aukštus ir didingus, ir visus Bašano ąžuolus; 14 prieš visus aukštus kalnus ir visas didingas kalvas; 15 prieš kiekvieną tvirtą bokštą ir kiekvieną galingą sieną; 16 prieš visus Taršišo laivus ir visas eiklias valtis. 17 Tada bus sutramdytas mariųjų pasipūtimas, pažemintas žmonių išdidumas. Tik VIEŠPATS tą dieną bus išaukštintas. 18 Stabai pranyks tarsi nebuvę. 19 Žmonės slėpsis kalnų olose ir žemės urvuose nuo VIEŠPATIES siaubo ir jo šlovės žėrėjimo, kai jis pakils sudrebinti žemės. 20 Tą dieną žmonės kurmiams ir šikšnosparniams numes sidabro ir aukso stabus, kurių prisidarė garbinti. 21 Jie lįs į uolų urvus ir skardžių plyšius nuo VIEŠPATIES siaubo ir jo šlovės žėrėjimo, kai jis pakils sudrebinti žemės. 22 O, liaukitės kliautis žmogumi! Juk jis turi tik gyvybės alsavimą! Kuo gi jis nusipelnė pagarbos? | 
