¹ Ištarmė, kurią pranašas Habakukas gavo per regėjimą.

² Kiek ilgai dar šauksiu, VIEŠPATIE,

o tu manęs neišgirsi?

Arba rėksiu: „Smurtas!“ ­

o tu manęs negelbėsi?

³ Kodėl rodai man nusikaltimus

ir žiūri į vargą?

Aš puldinėjamas ir prievartaujamas,

kyla vaidai, nesiliauja barniai.

⁴ Įstatymas be galios,

teisingumas niekada nelaimi.

Sukčius apmauna teisųjį,

o teismo sprendimas kreivas.

⁵ „Pasižvalgykite po tautas ir įsidėmėkite!

Stebėkitės ir apstulbkite!

Juk jūsų dienomis vyksta dalykas,

kuriuo netikėtumėte,

jei ir būtų jums pasakyta.

⁶ Ti-kėk manimi! Aš išjudinu chaldėjus,

tą žiaurią ir veržlią tautą,

žygiuojančią per žemės platybes

užimti svetimų sodybų.

⁷ Jie baisūs ir kelia siaubą;

jie patys nusistato teisę ir viršenybę.

⁸ Jų žirgai greitesni už leopardus,

aršesni už vilkus vakare.

Jų ristūnai šuoliuoja,

jų raiteliai atjoja iš toli,

atskrenda lyg erelis prie grobio.

⁹ Visi jie joja siaubti,

įbedę akis į priekį,

ir semia belaisvius kaip smėlį.

¹⁰ Jie tyčiojasi iš karalių,

išjuokia valdovus.

Kiekvieną tvirtovę pajuokia,

supila žemių pylimą ir paima ją.

¹¹ Tuomet pasikeičia kaip vėjas

ir pradingsta.

Jie nusižengia ir nusikalsta,

nes jų dievas ­ jų pačių galybė!“

¹² Argi tu nesi nuo pat pradžios,

VIEŠPATIE, mano Dieve, mano Šventasis?

Tu esi nemirtingas!

Tu VIEŠPATIE, paskyrei jiems teismą,

tu Uola, parengei jiems bausmę.

¹³ Tavo akys per šventos

žvelgti į pikta,

tu negali žiūrėti į nusikaltimus.

Tad kodėl žiūri į klastūnus ir tyli,

kai nedorėliai ryja teisesnius už save?

¹⁴ Lyg jūros žuvis padarei žmones,

lyg šliužus, neturinčius valdovo.

¹⁵ Ištraukia priešas juos visus kabliu,

išvelka tinklu,

surenka bradiniu.

¹⁶ Todėl jie linksminasi ir džiūgauja,

aukoja atnašas savo tinklui

ir degina smilkalus savo bradiniui,

nes dėl jų pagausėjo jų davinys,

ir valgis riebus.

¹⁷ Argi taip ir toliau jie tuštins savo tinklą,

žudydami tautas be pasigailėjimo?

¹ Stovėsiu savo sargybos vietoje,

liksiu ant pylimo,

lauksiu, ką jis man sakys,

koks bus jo atsakymas į mano skundą.

² Tuomet VIEŠPATS man atsakė ir tarė:

„Užrašyk regėjimą,

įrašyk taip aiškiai į lenteles,

kad ir bėgikas jį perskaitytų.

³ Nustatytu laiku regėjimas išsipildys,

o dabar jis skuba į tikslą ir nemeluoja.

Jei atrodo, kad jis gaišuoja, palauk;

jis tikrai išsipildys ir nesuvėluos.“

⁴ Pasižiūrėk į puikuolį!

Jo dvasia nėra dora;

o teisus žmogus gyvena savo tikėjimu.

Nedorėlių pasmerkimas

⁵ Turtas tikrai apgaulus;

puikuoliai neiškenčia,

išsižioja plačiai kaip Šeolas,

nepasotinami kaip mirtis,

glemžia visas tautas

ir užkariauja visas gentis.

⁶ Ar neims visi tokius žmones pajuokti,

kalbėti apie juos patyčiomis ir patarlėmis?

„Vargas tam,

kuris krauna, kas jam nepriklauso!“

Kiek ilgai nesiliausi kaupti daiktus,

paimtus kaip užstatą?

⁷ Ar nepakils staiga tavo skolintojai?

Ar neatbus tie, kurie tau kelia baimę?

Tuomet tu būsi jų grobis!

⁸ Kadangi apiplėšei daug tautų,

tave plėš visų tautų likučiai

dėl pralieto žmonių kraujo ir smurto žemei,

miestams ir visiems, kas juose gyvena.

⁹ „Vargas tam,

kuris siekia neteisėtos naudos savo namams,

kraunasi aukštai lizdą,

norėdamas saugiai gyventi!“

¹⁰ Užtraukei gėdą savo namams,

išžudydamas daug tautų,

ir sau užsitraukei pražūtį.

¹¹ Net sienų akmenys šauks

ir medžio sijos joms atsilieps.

¹² „Vargas tam,

kuris statosi miestą praliedamas kraują

ir kuria gyvenvietę nusikalsdamas!“

¹³ Argi ne Galybių VIEŠPATIES valia

tautos tik tam turėjo triūsti, kad liepsnas pamaitintų,

o gentys tuščiai vargintųsi?

¹⁴ Juk žemė bus kupina VIEŠPATIES šlovės pažinimo,

kaip jūra kupina vandenų.

¹⁵ „Vargas tam,

kuris, liedamas pyktį, girdo savo kaimynus,

kol jie pasigeria,

norėdamas pasižiūrėti į jų nuogumą!“

¹⁶ Būsi sotus panieka

užuot pasisotinęs garbe.

Gerk ir pats! Svirduliuok!

Taurė VIEŠPATIES dešinėje pasisuks į tave,

ir gėda aptemdys tavo garbę!

¹⁷ Libanui padarytas smurtas

užgoš tave,

žvėrių išnaikinimas

tau kels siaubą

dėl pralieto žmonių kraujo ir smurto žemei,

miestams ir visiems, kas juose gyvena.

¹⁸ Ką padės stabas,

meistro padarytas,

liedintas atvaizdas ir melo mokytojas?

Meistras pasitiki savo darbu,

nors jo kūrinys ­ tik stabas,

negalintis žodžio ištarti!

¹⁹ „Vargas tam,

kuris taria rąstigaliui: ‘Pabusk!’

ir kurčiam akmeniui: ‘Kelkis!’“

Ar jis gali pamokyti?

Įsižiūrėk! Auksu ir sidabru jis aptrauktas,

tačiau gyvybės alsavimo jis neturi.

²⁰ Bet VIEŠPATS yra savo šventykloje;

tenutyla jo akivaizdoje visa žemė!

¹ Pranašo Habakuko malda. Pagal raudos melodiją.

² VIEŠPATIE, girdėjau apie tavo gyrių;

esu apstulbęs, VIEŠPATIE, nuo tavo darbų.

Atnaujink juos mūsų laikais,

padaryk juos žinomus mūsų laikais!

Būk gailestingas net kai pyksti!

³ Dievas atėjo iš Temano,

Šventasis iš Parano kalno. Sela.

Jo Garbė padengė dangų,

ir žemė buvo sklidina jo garbės.

⁴ Žėrėjimas kaip saulės;

du spinduliai švyti iš jo rankos,

iš ten, kur slypi jo galybė.

⁵ Maras žygiavo pirma jo,

o mirtis sekė įkandin.

⁶ Sustodamas jis supurtė žemę,

pažvelgdamas sudrebino tautas.

Amžinieji kalnai skeldėjo,

palei jo senuosius kelius

įdubo pirmykštės kalvos.

⁷ Mačiau nelaimės užpultas Kušano palapines,

virpančias Midjano krašto palapinių dangas.

⁸ Argi tu įširdai ant upių, VIEŠPATIE?

Nejau tu įniršai ant upių

ir įtūžai ant jūros,

kai valdei savo žirgus,

pergalingus karo vežimus?

⁹ Švytravai iš dėklo ištrauktu lanku,

ir tavo žodžio prisotintos buvo strėlės. Sela.

Tu upėmis vagojai žemę.

¹⁰ Kalnai, matydami tave, drebėjo;

pratrūko liūtis,

suriaumojo jūrų bedugnė.

Saulė iškėlė aukštai savo rankas,

¹¹ mėnulis sustojo savo didingoje buveinėje

nuo tavo greitųjų strėlių šviesos,

nuo tavo žaibuojančios ieties spindesio.

¹² Įniršęs žengei per žemę,

įpykęs sutrypei tautas.

¹³ Išėjai gelbėti savo tautos,

gelbėti savo pateptojo.

Sutriuškinai nedorųjų namų galvą,

apnuogindamas juos nuo pamatų ligi stogo. Sela.

¹⁴ Pervėrei jo paties strėlėmis

jo karių galvas,

kai jie ėjo kaip viesulas mūsų išblaškyti,

džiūgavo, kad galės praryti

besislapstančius vargšus.

¹⁵ Savo žirgais ištrypei jūrą,

išjudindamas galingus vandenis.

¹⁶ Girdžiu ir drebu visu kūnu;

išgirdus balsą, virpa mano lūpos.

Suguro mano kaulai,

netvirti tapo mano žingsniai.

Vis dėlto ramiai laukiu dienos,

kuri atneš nelaimę

mus puolančiai tautai.

¹⁷ Nors figmedis nežydėtų

ir nebūtų vaisių ant vynmedžių,

nors alyvmedis neneštų derliaus

ir laukai neduotų maisto,

nors avių kaimenė dingtų iš avidės,

o galvijų banda ­ iš tvarto,

¹⁸ aš džiaugsiuosi VIEŠPATYJE,

džiūgausiu Dieve, kuris mane išgano.

¹⁹ Mano stiprybė ­ VIEŠPATS Dievas;

jis daro mano kojas kaip stirnų

ir įgalina mane žengti aukštumomis.

Choro vadovui. Su styginiais instrumentais.