1 Ištarmė, kurią pranašas Habakukas gavo per regėjimą. 2 Kiek ilgai dar šauksiu, VIEŠPATIE, o tu manęs neišgirsi? Arba rėksiu: „Smurtas!“ o tu manęs negelbėsi? 3 Kodėl rodai man nusikaltimus ir žiūri į vargą? Aš puldinėjamas ir prievartaujamas, kyla vaidai, nesiliauja barniai. 4 Įstatymas be galios, teisingumas niekada nelaimi. Sukčius apmauna teisųjį, o teismo sprendimas kreivas. 5 „Pasižvalgykite po tautas ir įsidėmėkite! Stebėkitės ir apstulbkite! Juk jūsų dienomis vyksta dalykas, kuriuo netikėtumėte, jei ir būtų jums pasakyta. 6 Ti-kėk manimi! Aš išjudinu chaldėjus, tą žiaurią ir veržlią tautą, žygiuojančią per žemės platybes užimti svetimų sodybų. 7 Jie baisūs ir kelia siaubą; jie patys nusistato teisę ir viršenybę. 8 Jų žirgai greitesni už leopardus, aršesni už vilkus vakare. Jų ristūnai šuoliuoja, jų raiteliai atjoja iš toli, atskrenda lyg erelis prie grobio. 9 Visi jie joja siaubti, įbedę akis į priekį, ir semia belaisvius kaip smėlį. 10 Jie tyčiojasi iš karalių, išjuokia valdovus. Kiekvieną tvirtovę pajuokia, supila žemių pylimą ir paima ją. 11 Tuomet pasikeičia kaip vėjas ir pradingsta. Jie nusižengia ir nusikalsta, nes jų dievas jų pačių galybė!“ 12 Argi tu nesi nuo pat pradžios, VIEŠPATIE, mano Dieve, mano Šventasis? Tu esi nemirtingas! Tu VIEŠPATIE, paskyrei jiems teismą, tu Uola, parengei jiems bausmę. 13 Tavo akys per šventos žvelgti į pikta, tu negali žiūrėti į nusikaltimus. Tad kodėl žiūri į klastūnus ir tyli, kai nedorėliai ryja teisesnius už save? 14 Lyg jūros žuvis padarei žmones, lyg šliužus, neturinčius valdovo. 15 Ištraukia priešas juos visus kabliu, išvelka tinklu, surenka bradiniu. 16 Todėl jie linksminasi ir džiūgauja, aukoja atnašas savo tinklui ir degina smilkalus savo bradiniui, nes dėl jų pagausėjo jų davinys, ir valgis riebus. 17 Argi taip ir toliau jie tuštins savo tinklą, žudydami tautas be pasigailėjimo? | 
