¹ Vienuoliktų metų trečio mėnesio pirmą dieną mane pasiekė VIEŠPATIES žodis:

² „Žmogau, sakyk Egipto karaliui faraonui ir jo gaujoms:

‘Į ką tu panašus su savo didybe?

³ Štai Asirija buvo lyg Libano kedras,

plačiomis šakomis teikęs miškui pavėsį,

aukštaūgis,

su šaunia viršūne tarp debesų.

⁴ Šaltiniai jį maitino,

požemio vandenys jį išaugino aukštą,

jų srovės drėkino žemę aplink jį

ir upokšnius siuntė visų lauko medžių link.

⁵ Todėl išlakumu pralenkė visus lauko medžius;

suvešėjo jo šakos, pailgėjo šakelės

nuo gausaus vandens pumpuruose.

⁶ Ant jo šakų lizdus krovėsi

visi padangių paukščiai,

po jo šakelėmis vaikus vedė visi laukiniai žvėrys,

jo ūksmėje gyveno daugybė tautų.

⁷ Gražus jis buvo,

didingas ir plačiašakis,

nes jo šaknys siekė gausius vandenis.

⁸ Kedrai Dievo sode negalėjo su juo lygintis,

kiparisai neprilygo jam savo šakomis,

platanai negalėjo girtis jam savo šakelėmis,

joks medis Dievo sode nebuvo toks gražus kaip jis.

⁹ Gražų šakų daugybe jį padariau,

pavydėjo jam visi

Dievo sode buvę Edeno medžiai.’“

¹⁰ Todėl taip kalba Viešpats DIEVAS: „Kadangi jis išaugo aukštas, iškėlė savo viršūnę tarp debesų, ir jo širdis puikavosi didybe, ¹¹ atidaviau jį tautų valdovui į rankas, kad pasielgtų su juo taip, kaip savo nedorumu buvo nusipelnęs. Išvariau jį. ¹² Svetimšaliai, nuožmiausi iš tautų, nukirto jį ir paliko. Jo šakos krito ant kalnų ir į slėnius, jo šakelės guli sulaužytos kiekvienoje upės vagoje, visos žemės tautos pasitraukė iš jo pavėsio ir paliko jį.

¹³ Ant jo nukirsto kamieno

suka lizdus visi padangių paukščiai,

prie jo šakelių

laikosi visi laukiniai žvėrys.

¹⁴ Taip nutiko, idant jokie medžiai prie vandenų nesipuikuotų savo didybe ar nekeltų savo viršūnės tarp debesų ir jokie gausiai drėkinami medžiai nesiektų jų didybės.

Juk jie visi atiduodami mirčiai ­

požemio pasauliui,

drauge su visais mariaisiais,

su tais, kurie žengia į kapą.“

¹⁵ Taip kalba Viešpats Dievas: „Tą dieną, kai jis nužengė į Šeolą, paskelbiau gedulą, užvėriau virš jo bedugnę ir uždengiau. Sulaikiau jo upes, ir išseko gausūs vandenys. Dėl jo apvilkau Libaną gedulu, dėl to nusviro visi krašto medžiai. ¹⁶ Sviesdamas jį į Šeolą drauge su žengiančiais į kapą, jo kritimo trenksmu sudrebinau tautas. Visi Edeno medžiai, rinktiniai ir geriausi Libano medžiai, visi, kurie buvo gausiai drėkinami, buvo paguosti požemio pasaulyje. ¹⁷ Jie taip pat nužengė su juo į Šeolą pas žuvusius nuo kalavijo drauge su rėmėjais, tautose gyvenusiais jo pavėsyje.

¹⁸ Kuris iš Edeno medžių prilygo tau garbe ir didybe? Ir tu būsi nutemptas žemyn į požemio pasaulį drauge su Edeno medžiais, gulėsi tarp neapipjaustytųjų su žuvusiais nuo kalavijo. Tokia yra faraono ir visų jo žmonių dalia“, ­ tai VIEŠPATIES žodis.

¹ Dvyliktų metų dvylikto mėnesio pirmą dieną mane pasiekė VIEŠPATIES žodis: ² „Žmogau, raudok dėl Egipto faraono ir sakyk jam:

‘Laikei save liūtu tarp tautų,

bet buvai kaip slibinas jūrose;

blaškeisi savo upėse,

drumstei vandenį kojomis

ir teršei savo upes.’“

³ Taip kalba Viešpats DIEVAS:

„Užmesiu ant tavęs savo tinklą

daugelio tautų suėjime,

ir jie ištrauks tave mano bradiniu.

⁴ Parmesiu tave ant žemės,

nusviesiu tave į atvirą lauką

ir nutupdysiu ant tavęs visus padangių paukščius,

leisiu misti tavimi visiems žemės žvėrims.

⁵ Tavo kūną numesiu kalnuose,

slėnius pripildysiu tavo dvokiančios maitos.

⁶ Palaistysiu kraštą ligi pat kalnų

tavo srūvančiu krauju,

ir tavęs bus pripildytos upių vagos.

⁷ Kai tu būsi sunaikintas,

uždengsiu dangų

ir aptemdysiu žvaigždes.

Saulę aptrauksiu debesimis,

o mėnulis neduos savo šviesos.

⁸ Visus šviesulius, žibančius danguje,

dėl tavęs aptemdysiu

ir tavo kraštą apgaubsiu tamsybe, ­

tai Viešpaties DIEVO žodis. ­

⁹ Sukelsiu širdgėlą daugeliui tautų,

atvesdamas tave jų nelaisvėn

į kraštus, kurių nepažinojai.

¹⁰ Tavo dalia baisėsis daug tautų,

jų karalius tu apstulbinsi.

Kai švytruosiu jiems savo kalaviju,

jie visą laiką drebės dėl savo gyvasties,

ir kiekvienas jų drebės tavo žuvimo dieną.“

¹¹ Juk taip kalba Viešpats DIEVAS:

„Babilono karaliaus kalavijas

pakils prieš tave!

¹² Pakirsiu tavo gaujas galiūnų kalavijais;

iš visų tautų jie nuožmiausi.

Jie nuniokos Egipto puikybę,

ir visa jo kariuomenė žus.

¹³ Sunaikinsiu visus jo galvijus,

besiganančius prie gausių vandenų;

nebedrums jų daugiau žmogaus koja,

nebedrums jų nė gyvulių kanopos.

¹⁴ Tuomet leisiu drumzlėms nusėsti vandenyse

ir padarysiu, kad jų upės lietųsi kaip aliejus, ­

tai Viešpaties DIEVO žodis. ­

¹⁵ Kai paversiu Egipto žemę tyrais,

kai kraštas neteks viso, kas jame yra,

ir kai parblokšiu jo gyventojus,

jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS.

¹⁶ Tai rauda,

ir ji bus giedama.

Ją giedos tautų dukterys.

Apie Egiptą ir jo žmones

ji bus giedama“, ­

tai Viešpaties DIEVO žodis.

Egipto apraudojimas

¹⁷ Dvyliktų metų pirmo mėnesio penkioliktą dieną mane pasiekė VIEŠPATIES žodis:

¹⁸ „Žmogau, raudok Egipto žmonių

ir siųsk žemyn juos,

Egiptą ir garbingų tautų dukteris,

į žemės gelmes

drauge su žengiančiais į kapą.

¹⁹ ‘Ką tu viršiji grožiu? Ženk žemyn!

Būk palaidotas su neapipjaustytaisiais!’

²⁰ Jie gulės tarp žuvusių nuo kalavijo. Egiptas buvo atiduotas kalavijui, ir šis nutemps jį su visa kariuomene. ²¹ Iš Šeolo gilumos galingieji vadai, jo padėjėjai, sakys jam: ‘Jie nužengė čia ir guli palaidoti su neapipjaustytaisiais, žuvusiais nuo kalavijo.’

²² Ten Asirija ir visi jos žmonės, jų kapai aplink, visi nužudyti, kritę nuo kalavijo. ²³ Kapai jiems duoti toliausiuose duobės užkampiuose. Visur aplink jos kapą ­ jos žmonės, visi kritusieji nuo kalavijo, visi kadaise kėlusieji siaubą gyvųjų šalyje.

²⁴ Ten Elamas ir visa jo kariuomenė aplink jo kapą. Visi nužudytieji kritę nuo kalavijo, nuėjusieji į pasaulį po žeme neapipjaustyti, kadaise kėlusieji siaubą gyvųjų šalyje. Dabar jie kenčia gėdą drauge su žengiančiais į kapą. ²⁵ Tarp užmuštųjų buvo parengtas guolis Elamui tarp jo žmonių su jų kapais aplinkui, visi neapipjaustyti, kritusieji nuo kalavijo. Kadaise jie kėlė siaubą gyvųjų šalyje, o dabar kenčia gėdą drauge su žengiančiais į kapą; jie paguldyti tarp užmuštųjų.

²⁶ Ten Mešechas ir Tubalas, ir visi jo žmonės, visur aplink ­ jų kapai. Jie visi neapipjaustyti, kritę nuo kalavijo, nes kėlė siaubą gyvųjų šalyje. ²⁷ Jie neguli su kritusiais neapi-pjaustytais senovės galiūnais, kurie nužengė į Šeolą su savo ginklais, pasidėjo kardus po galva ir skydus ant savo kaulų, nes galiūnų bijota gyvųjų šalyje. ²⁸ Ir tu būsi sutrintas ir gulėsi tarp neapipjaustytųjų kartu su užmuštaisiais kalaviju.

²⁹ Ten Edomas, jo karaliai ir visi vadai, kurie, nors ir galingi, tačiau paguldyti su žuvusiais nuo kalavijo; jie guli su neapipjaustytaisiais, su žengiančiais į kapą.

³⁰ Ten šiaurės didžiūnai ir visi sidoniečiai, nužengę sugėdinti su užmuštaisiais dėl siaubo, kurį kėlė jų galybė. Jie guli neapipjaustyti su žuvusiais nuo kalavijo ir kenčia gėdą su žengiančiais į kapą.

³¹ Pamatęs juos, faraonas pasiguos dėl visos savo kariaunos, faraonas ir jo kariuomenė, kritusi nuo kalavijo, ­ tai VIEŠPATIES žodis. ­ ³² Kadangi kėlė siaubą gyvųjų šalyje, jis bus laidojamas tarp neapipjaustytųjų kartu su nužudytaisiais kalaviju, ­ faraonas ir jo žmonės“, ­ tai Viešpaties DIEVO žodis.