¹ Vienuoliktų metų trečio mėnesio pirmą dieną mane pasiekė VIEŠPATIES žodis:

² „Žmogau, sakyk Egipto karaliui faraonui ir jo gaujoms:

‘Į ką tu panašus su savo didybe?

³ Štai Asirija buvo lyg Libano kedras,

plačiomis šakomis teikęs miškui pavėsį,

aukštaūgis,

su šaunia viršūne tarp debesų.

⁴ Šaltiniai jį maitino,

požemio vandenys jį išaugino aukštą,

jų srovės drėkino žemę aplink jį

ir upokšnius siuntė visų lauko medžių link.

⁵ Todėl išlakumu pralenkė visus lauko medžius;

suvešėjo jo šakos, pailgėjo šakelės

nuo gausaus vandens pumpuruose.

⁶ Ant jo šakų lizdus krovėsi

visi padangių paukščiai,

po jo šakelėmis vaikus vedė visi laukiniai žvėrys,

jo ūksmėje gyveno daugybė tautų.

⁷ Gražus jis buvo,

didingas ir plačiašakis,

nes jo šaknys siekė gausius vandenis.

⁸ Kedrai Dievo sode negalėjo su juo lygintis,

kiparisai neprilygo jam savo šakomis,

platanai negalėjo girtis jam savo šakelėmis,

joks medis Dievo sode nebuvo toks gražus kaip jis.

⁹ Gražų šakų daugybe jį padariau,

pavydėjo jam visi

Dievo sode buvę Edeno medžiai.’“

¹⁰ Todėl taip kalba Viešpats DIEVAS: „Kadangi jis išaugo aukštas, iškėlė savo viršūnę tarp debesų, ir jo širdis puikavosi didybe, ¹¹ atidaviau jį tautų valdovui į rankas, kad pasielgtų su juo taip, kaip savo nedorumu buvo nusipelnęs. Išvariau jį. ¹² Svetimšaliai, nuožmiausi iš tautų, nukirto jį ir paliko. Jo šakos krito ant kalnų ir į slėnius, jo šakelės guli sulaužytos kiekvienoje upės vagoje, visos žemės tautos pasitraukė iš jo pavėsio ir paliko jį.

¹³ Ant jo nukirsto kamieno

suka lizdus visi padangių paukščiai,

prie jo šakelių

laikosi visi laukiniai žvėrys.

¹⁴ Taip nutiko, idant jokie medžiai prie vandenų nesipuikuotų savo didybe ar nekeltų savo viršūnės tarp debesų ir jokie gausiai drėkinami medžiai nesiektų jų didybės.

Juk jie visi atiduodami mirčiai ­

požemio pasauliui,

drauge su visais mariaisiais,

su tais, kurie žengia į kapą.“

¹⁵ Taip kalba Viešpats Dievas: „Tą dieną, kai jis nužengė į Šeolą, paskelbiau gedulą, užvėriau virš jo bedugnę ir uždengiau. Sulaikiau jo upes, ir išseko gausūs vandenys. Dėl jo apvilkau Libaną gedulu, dėl to nusviro visi krašto medžiai. ¹⁶ Sviesdamas jį į Šeolą drauge su žengiančiais į kapą, jo kritimo trenksmu sudrebinau tautas. Visi Edeno medžiai, rinktiniai ir geriausi Libano medžiai, visi, kurie buvo gausiai drėkinami, buvo paguosti požemio pasaulyje. ¹⁷ Jie taip pat nužengė su juo į Šeolą pas žuvusius nuo kalavijo drauge su rėmėjais, tautose gyvenusiais jo pavėsyje.

¹⁸ Kuris iš Edeno medžių prilygo tau garbe ir didybe? Ir tu būsi nutemptas žemyn į požemio pasaulį drauge su Edeno medžiais, gulėsi tarp neapipjaustytųjų su žuvusiais nuo kalavijo. Tokia yra faraono ir visų jo žmonių dalia“, ­ tai VIEŠPATIES žodis.