8 Todėl, tikėk manimi, erškėčiais aptversiu jos kelią ir sieną pastatysiu prieš ją, kad nebegalėtų surasti savo takų. 9 Ji vis bėgs paskui savo meilužius, bet jų nepasivys, ji ieškos jų, tačiau nesuras. Tuomet ji tars sau: „Eisiu, sugrįšiu pas savo pirmąjį vyrą, nes anuomet man buvo geriau negu dabar“. 10 Ji nežinojo, kad aš buvau tas, kuris davė jai grūdus, vyną ir aliejų, apipylė ją sidabru ir auksu, o jie tai išleido Baalui. 11 Todėl atsiimsiu[i5] savo grūdus laikui atėjus ir savo vyną jo metui atėjus; atimsiu savo vilnas ir linus, duotus jos nuogumui pridengti. 12 Dabar atidengsiu jos gėdą jos meilužių akyse, – iš mano rankos niekas jos neišgelbės. 13 Padarysiu galą visam jos džiaugsmui, – jos šventėms, jaunatims, šabams ir visoms jos iškilmių dienoms. 14 Nuniokosiu jos vynmedžius ir figas, apie kuriuos ji sakė: „Tai mano atlygis, kurį meilužiai man davė“. Paversiu juos brūzgynais, laukiniai žvėrys juos nuės. 15 Taip bausiu ją už iškilmių dienas Baalams,[i6] kuriomis ji degino jiems smilkalus, kada, išsidabinusi auskarais ir puošmenimis, ėjo paskui savo meilužius ir mane pamiršo, – tai VIEŠPATIES žodis. |