^1 [i1]Ketvirtaisiais karaliaus Darijaus metais VIEŠPATIES žodis atėjo Zecharjui devinto mėnesio – Kislevo ketvirtą dieną. ² Mat Betelio žmonės buvo pasiuntę Sarezerį ir Regem-Melechą drauge su įgaliotiniais maldauti VIEŠPATIES malonės ³ ir paklausti Galybių VIEŠPATIES Namų kunigus ir pranašus: „Ar ir toliau man verkti ir pasninkauti, kaip dariau tiek metų?“ ⁴ Tuomet man atėjo Galybių VIEŠPATIES žodis: ⁵ „Sakyk visiems krašto žmonėms ir kunigams:

'Kai pasninkavote ir raudojote penktą mėnesį^[i2]

ir septintą mėnesį^[i3]

per šiuos septyniasdešimt metų,

argi jūs iš tikro dėl manęs pasninkavote?

⁶ Juk kai jūs valgote ir geriate,

argi jūs nevalgote ir negeriate

tik dėl savęs pačių?'“

⁷ Argi tai ne tie patys žodžiai, kuriuos VIEŠPATS skelbė per ankstyvuosius pranašus, kai Jeruzalė ir aplinkiniai miestai buvo pilni žmonių ir klestėjo, kai Negebas ir Šefela buvo pilni gyventojų?

⁸ VIEŠPATIES žodis atėjo Zecharjui: ⁹ „Taip kalbėjo Galybių VIEŠPATS^[i4]:

'Teiskite teisingai,

būkite maloningi ir gailestingi vieni kitiems.

¹⁰ Neskriauskite našlės ir našlaičio,

ateivio ir vargšo.

Nespęskite savo širdyje pinklių

vieni kitiems'“.

¹¹ Bet jie atsisakė klausyti, įžūliai atsuko nugarą ir, nenorėdami girdėti, užsikimšo ausis. ¹² Savo širdis taip užkietino, kaip kietas deimantas, kad negirdėtų mokymo ir žodžių, kuriuos Galybių VIEŠPATS buvo savo dvasia siuntęs per ankstyvuosius pranašus. Todėl ir atėjo tas aitrus Galybių VIEŠPATIES pyktis. ¹³ Kaip jie atsisakė klausyti, kai aš šaukiau, lygiai taip aš atsisakiau juos išklausyti, kai jie manęs šaukėsi, – taip kalbėjo Galybių VIEŠPATS. ¹⁴ Išblaškiau juos audra anose tautose, kurių jie nebuvo pažinę. O kraštas, kurį jie paliko, buvo taip nusiaubtas, kad niekas nei ten, nei iš ten nebekėlė kojos. Jie padarė, kad žavus kraštas pavirto tyrais.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>