| Ts 8 | Efraimo žmonės įsižeidžia 1 Efraimo vyrai jam tarė: „Kodėl tai mums padarei nepašaukdamas mūsų, kai ėjai į žygį prieš midjaniečius?“ – jie karčiai jam priekaištavo. 2 O jis atsakė jiems: „Galų gale ką aš pasiekiau palyginti su jumis? Argi ne geresnės Efraimo vynuogių parinkos už Abiezerio vynuogių derlių? 3 Į jūsų rankas Dievas atidavė Midjano didžiūnus – Orebą ir Zeebą. O ką aš galėjau padaryti palyginti su jumis?“ – Jam taip kalbant, jų pyktis ant jo atslūgo. Gideonas vejasi priešus 4 Gideonas pasiekė Jordaną ir perėjo jį. Jis ir trys šimtai vyrų su juo buvo išvargę ir alkani, bet vis dar vijosi. 5 Taigi jis kreipėsi į Sukotų žmones: „Prašyčiau duoti keletą kepalų duonos vyrams, einantiems su manimi, nes jie labai alkani; aš vejuosi Midjano karalius – Zebahą ir Zalmuną“. 6 Sukotų didžiūnai tarė: „Ar Zebahas ir Zalmuna jau tavo rankose,[i1] kad mes turėtume duoti duonos tavo kariuomenei?“ – 7 „Bet atsiminkite, – atkirto Gideonas, – kai VIEŠPATS atiduos man į rankas Zebahą ir Zalmuną, aš kulsiu jūsų kūnus dykumos erškėčiais ir usnimis“. 8 Iš ten jis nuėjo į Penuelį ir paprašė jų to paties; ir Penuelio žmonės jam atsakė, kaip buvo atsakę Sukotų žmonės. 9 Taigi jis ir Penuelio žmonėms pagrasino: „Kai sugrįšiu su pergale, nuversiu šį bokštą“. Zebaho ir Zalmunos pralaimėjimas 10 Tuo laiku Zebahas ir Zalmuna buvo Karkore su savo kariuomene, apie penkiolika tūkstančių vyrų. Tai buvo visi, išlikusieji iš visos Rytų žmonių kariuomenės, nes buvo žuvę šimtas dvidešimt tūkstančių kalaviją nešiojusių vyrų. 11 Tad Gideonas nužygiavo karavanų keliu į rytus nuo Nobaho bei Jogbėhos ir užklupo tą kariuomenę, nes ji nebuvo budri. 12 Zebahas ir Zalmuna pabėgo. Gideonas juos vijosi ir paėmė į nelaisvę du Midjano karalius – Zebahą ir Zalmuną, o visa kariuomenė buvo paklaikusi. 13 Grįždamas iš mūšio prie Hareso perėjos, Joašo sūnus Gideonas 14 pasigavo vaikiną, vieną iš Sukotų gyventojų, ir jį iškvotė. Pastarasis padarė jam Sukotų didžiūnų ir seniūnų – septyniasdešimt septynių žmonių – sąrašą. 15 Tada jis atėjo pas Sukotų gyventojus ir jiems tarė: „Štai Zebahas ir Zalmuna, dėl kurių jūs iš manęs tyčiojotės, sakydami: 'Ar Zebahas ir Zalmuna jau tavo rankose, kad mes turėtume duoti duonos tavo bejėgiams kareiviams?'“ 16 Taigi jis paėmė miesto seniūnus ir, atsinešęs dykumos erškėčių ir usnių, jais nubaudė Sukotų gyventojus. 17 Jis nuvertė ir Penuelio bokštą, išžudė miesto gyventojus. 18 Tada jis kreipėsi į Zebahą ir Zalmuną: „Kaip atrodė tie vyrai, kuriuos jūs nužudėte prie Taboro?“ – „Visi jie atrodė lygiai kaip tu, – jie atsakė, – panašūs į sūnus karaliaus“. – 19 „Tai buvo mano broliai, – jis pasakė, – sūnūs mano motinos. Kaip gyvas VIEŠPATS, jeigu būtumėte juos gyvus palikę, jūsų neužmuščiau“. 20 Tad jis paliepė savo pirmagimiam sūnui Jeteriui: „Eik, užmušk juos!“ Bet vaikinas kardo iš makšties netraukė, nes buvo bailus. Mat jis buvo tik vaikas. 21 Tada Zebahas ir Zalmuna tarė: „Ateik ir tu pats užmušk mus, nes koks vyras, tokia ir jo jėga“. Gideonas pakilo ir užmušė Zebahą bei Zalmuną ir pasiėmė pusmėnulius, puošusius jų kupranugarių kaklą. 22 Tada Izraelio vyrai kreipėsi į Gideoną: „Valdyk mus – tu, taip pat tavo sūnus ir tavo vaikaitis, – nes išgelbėjai mus iš Midjano rankos“. 23 Gideonas jiems atsakė: „Nei aš jus valdysiu, nei mano sūnus jus valdys! VIEŠPATS jus valdys!“ 24 Gideonas jiems tarė: „Leiskite man kreiptis į jus su vienu prašymu: duokite man kiekvienas iš savo grobio po auskarą“. Mat priešai nešiojo auksinius auskarus, nes jie buvo išmaelitai.[i2][i3] 25 „Mielu noru!“ – jie atsakė. Taigi jie išskleidė drabužį ir kiekvienas metė ant jo po auskarą, gautą kaip grobį. 26 Svoris auksinių auskarų, kurių jis buvo paprašęs, buvo tūkstantis septyni šimtai auksinių šekelių, neskaitant pusmėnulių, karulių ir purpurinių apdarų, kuriais vilkėjo Midjano karaliai, neskaitant nei puošnių apykaklių, buvusių ant jų kupranugarių kaklo. 27 Gideonas padarė iš jų efodą ir padėjo jį savo mieste – Ofroje. Visas Izraelis kekšavo ten su juo[i4] , ir jis tapo žabangomis Gideonui ir jo namams. 28 Taip Midjanas tapo pavaldus izraeliečiams ir savo galvos jie daugiau nebekėlė. Taigi Gideono dienomis kraštas turėjo keturiasdešimt metų ramybę. Gideono sūnus Abimelechas 29 Joašo sūnus Jerub-Baalas parėjo gyventi į savo namus. 30 Jis turėjo septyniasdešimt sūnų – savo paties palikuonių, nes jis turėjo daug žmonų. 31 Jo sugulovė[i5] Šecheme taip pat pagimdė jam sūnų, o jis pavadino jį Abimelechu.[i6] 32 Joašo sūnus Gideonas mirė žiloje senatvėje ir buvo palaidotas savo tėvo Joašo kape, abiezritų Ofroje. 33 Vos Gideonui mirus, izraeliečiai atkrito ir kekšavo su Baalais, padarydami Baal-Beritą savo dievu.[i7] 34 Izraeliečiai nebeatsiminė VIEŠPATIES, savo Dievo, kuris buvo juos išgelbėjęs iš rankos visų aplinkinių priešų, 35 ir nerodė ištikimybės Jerub-Baalo, tai yra Gideono, namams už visa gera, ką jis buvo padaręs Izraeliui. |
