| Ts 6 | Gideono pašaukimas būti teisėju 1 [i1]Izraeliečiai darė, kas buvo nedora VIEŠPATIES akyse, ir VIEŠPATS atidavė juos septyneriems metams į Midjano rankas. 2 [i2]Izraeliui Midjano ranka buvo sunki. Izraeliečiai kalnų olose pasidarė tvirtovių ir slėptuvių nuo Midjano. 3 Mat izraeliečiams pasėjus sėklą, midjaniečiai, amalekitai bei kiti Rytų gyventojai[i3] atkildavo prieš juos. 4 Jie pasistatydavo stovyklas prieš izraeliečius ir nuniokodavo krašto derlių iki pat Gazos apylinkių, nepalikdami Izraelyje jokio maisto, nei avies, nei jaučio, nei asilo. 5 Mat jie atkildavo su savo bandomis ir net palapinėmis, tarsi gausūs skėrių spiečiai, – suskaityti juos ar jų kupranugarius[i4] nebuvo įmanoma. Tad jie įėję nuniokodavo kraštą. 6 Taigi per Midjaną Izraelis atsidūrė baisiame skurde ir izraeliečiai šaukėsi VIEŠPATIES. 7 Izraeliečiams šaukiantis VIEŠPATIES dėl midjaniečių, 8 VIEŠPATS atsiuntė izraeliečiams pranašą. Jis tarė jiems: „Taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas: 'Aš išvedžiau jus iš Egipto ir išlaisvinau iš vergijos namų. 9 Aš išgelbėjau jus iš egiptiečių rankų ir iš visų jūsų engėjų rankų; aš juos išvariau jūsų labui ir daviau jums jų kraštą. 10 Aš sakiau jums: „Aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas. Negarbinsite dievų amoriečių, kurių krašte jūs gyvenate“. Bet jūs mano balso nepaklausėte!'“ 11 VIEŠPATIES angelas[i5] atėjo ir atsisėdo po ąžuolu prie Ofros, priklausančios Joašui Abiezriečiui. Tuo metu jo sūnus Gideonas bloškė kviečius vyno spaudykloje, slėpdamasis nuo midjaniečių. 12 VIEŠPATIES angelas pasirodė jam ir tarė: „VIEŠPATS su tavimi, narsusis galiūne!“ 13 Jam Gideonas atsakė: „Prašyčiau man atleisti, mano viešpatie, bet jei VIEŠPATS yra su mumis, kodėl mus visa tai ištiko? Kurgi visi jo nuostabūs darbai, apie kuriuos mums pasakojo mūsų protėviai, sakydami: 'Iš tikrųjų VIEŠPATS išvedė mus iš Egipto'? Betgi nūn VIEŠPATS mus atmetė ir atidavė į Midjano rankas!“ 14 VIEŠPATS atsigręžė į jį ir jam tarė: „Eik su šia savo jėga ir išgelbėk Izraelį iš Midjano rankos! Žinok, aš tave siunčiu!“ 15 Gideonas atsakė: „Prašyčiau man atleisti, mano viešpatie, kaip aš galiu Izraelį išgelbėti? Štai mano klanas yra menkiausias Manase, o aš esu jauniausias savo tėvo namuose“. 16 VIEŠPATS jam tarė: „Bet aš būsiu su tavimi! Tu nugalėsi Midjaną, tarsi jis būtų tik vienas vyras“. 17 Tada jis tarė jam: „Tad, jei radau malonę Tavo akyse, duok man ženklą, kad Tu kalbi su manimi. 18 Prašyčiau iš čia nenueiti, kol aš nesugrįšiu pas Tave ir, atnešęs savo atnašą, nepadėsiu jos prieš Tave“. O jis atsakė: „Palauksiu, kol sugrįši“. 19 Tad Gideonas įėjo į vidų, pataisė ožiuką ir padarė iš efos miltų neraugintų papločių. Įdėjęs mėsą į pintinę ir supylęs sriubą į puodą, atnešė visa jam po ąžuolu. Juos patiekiant, 20 Dievo angelas jam tarė: „Paimk mėsą ir neraugintus papločius, padėk juos ant anos uolos ir išpilk sriubą“. Gideonas taip ir padarė. 21 Tada VIEŠPATIES angelas ištiesė lazdą, kurią laikė rankoje, ir jos galu palietė mėsą bei neraugintus papločius. Ugnis staiga iššoko iš tos uolos ir sudegino mėsą bei neraugintus papločius. Tuo tarpu VIEŠPATIES angelas pradingo. 22 Dabar Gideonas aiškiai suprato, kad tai buvo VIEŠPATIES angelas. Gideonas tarė: „Aiman, Viešpatie DIEVE! Juk aš mačiau VIEŠPATIES angelą veidas į veidą! „ 23 Bet VIEŠPATS jam tarė: „Ramybė tau! Nebijok, tu nemirsi“. 24 Tada Gideonas pastatė ten aukurą VIEŠPAČIUI ir jį pavadino „VIEŠPATS yra ramybė“.[i6] Jis tebestovi iki šios dienos abiezritų Ofroje. Gideonas prieš Baalą 25 Tą naktį VIEŠPATS jam paliepė: „Paimk savo tėvo jautį – tą antrąjį septynmetį jautį, nugriauk tavo tėvui priklausantį Baalo aukurą ir nukirsk šalia aukuro stovintį šventąjį stulpą.[i7] 26 Tada pastatyk deramą aukurą VIEŠPAČIUI, savo Dievui, ant šios prieglobsčio olos viršaus, paimk tą antrąjį jautį ir atnašauk jį kaip deginamąją auką, panaudodamas malkas iš šventojo stulpo, kurį būsi nukirtęs“. 27 Tad Gideonas pasiėmė iš savo tarnų dešimt vyrų ir padarė, kaip VIEŠPATS jam buvo įsakęs. Bijodamas tai daryti dienos metu dėl savo tėvo šeimynos ir miesto žmonių, jis tai padarė nakčia. 28 Miesto žmonės, pakilę anksti rytą, žiūri, Baalo aukuras nugriautas, šventasis stulpas šalia jo nukirstas ir antrasis jautis paaukotas ant naujai pastatyto aukuro. 29 „Kas tai padarė?“ – klausė jie vienas kito. Pasiteiravę ir ištyrę sužinojo, kad tai padarė Joašo sūnus Gideonas. 30 Miesto žmonės tarė Joašui: „Išvesk savo sūnų, nes jis turi mirti! Juk jis nugriovė Baalo aukurą ir nukirto šalia jo šventąjį stulpą!“ 31 Bet Joašas visiems, ratu jį apstojusiems, atsakė: „Argi jūs turite kelti bylą už Baalą? Nejau turite jūs apginti jo bylą? Kas už jį kelia bylą, bus nubaustas mirtimi dar prieš rytą! Jeigu jis yra dievas, tegu jis pats kelia bylą, nes buvo nugriautas jo aukuras!“ 32 Todėl tą dieną Gideonas buvo pavadintas Jerub-Baalu dėl žodžių: „Tegu Baalas kelia jam bylą!“ – nes jo aukurą jis nugriovė. Šaukimas prie ginklų 33 Visas Midjanas, Amalekas ir Rytų gyventojai susibūrė ir, perėję Jordaną, pasistatė stovyklą Jezrėelio lygumoje. 34 Bet VIEŠPATIES dvasia apėmė Gideoną, jis pūtė ragą ir abiezritai susitelkė jį sekti. 35 Jis išsiuntė pasiuntinius į visą Manasą, ir jie susitelkė jį sekti. Tada jis siuntė pasiuntinius ir į Ašerą, Zebuluną bei Naftalį, ir jie atkilo jų pasitikti. 36 Gideonas kreipėsi į Dievą: „Jei tu iš tikrųjų ketini išgelbėti Izraelį mano ranka, kaip esi pasakęs, – 37 štai aš padedu nukirptą vilną klojime ant aslos. Jei rasa bus tik ant vilnų, o visa žemė aplinkui liks sausa, tada žinosiu, kad tu išgelbėsi Izraelį mano ranka, kaip esi pasakęs“. 38 Taip ir įvyko. Pakilęs anksti kitą rytą, jis išgręžė vilnas ir išspaudė iš vilnų tiek rasos, kad galėjo pripilti puoduką vandens. 39 Tada Gideonas tarė Dievui: „Teneužsidega tavo pyktis ant manęs, jei dar kartą kalbėsiu. Prašyčiau leisti man dar vieną sykį bandyti su vilnomis: tebūna sausos tik vilnos, o visur ant žemės tebūna rasa“. 40 Tą naktį Dievas taip padarė. Vien vilnos buvo sausos, bet visur ant žemės buvo rasa. |
