1 Tą dieną Debora ir Abinoamo sūnus Barakas giedojo: 2 [i1]„Kai Izraelyje lieka nekirpti plaukai, kai žmonės noriai pasiaukoja – šlovinkite VIEŠPATĮ! 3 Klausykitės, karaliai, išgirskite, galiūnai! Aš giedosiu – giedosiu VIEŠPAČIUI, aš giedosiu giesmę VIEŠPAČIUI, Izraelio Dievui. 4 VIEŠPATIE, kai ėjai iš Seiro, žygiavai iš Edomo krašto, žemė drebėjo, dangūs pylė, debesys pylė kaip iš kibiro! 5 Kalnai drebėjo prieš Sinajaus VIEŠPATĮ, prieš VIEŠPATĮ, Izraelio Dievą. 6 Anato sūnaus Šamgaro dienomis, Jaelės dienomis išnyko karavanai, o keleiviai laikėsi aplinkinių takų. 7 Išgelbėjimas išnyko, nebuvo jo Izraelyje, kol nepakilai tu, o Debora, kol nepakilai Izraelyje, o motina! 8 Kai jie rinkosi naujus dievus,[i2] tada buvo karas jų vartuose. Nei skydo, nei ieties nesimatė tarp keturiasdešimties tūkstančių Izraelyje! 9 Mano širdis su Izraelio vadais, noriai pasiaukojančiais tautai. Šlovinkite VIEŠPATĮ! 10 Pasakokite apie tai jūs, jojantys ant rusvų asilių, jūs, sėdintys ant balno gūnios, ir jūs, keliu einantys pėsčiomis. 11 Giedokite apie juos kanklininkų dainomis prie girdyklų, kur pasakojama apie teisius VIEŠPATIES darbus, jo teisius darbus, išgelbėjusius Izraelį. Tada žemyn prie vartų atžygiavo VIEŠPATIES tauta! 12 Pabusk, pabusk, Debora! Pabusk, pabusk, pradėk giesmę! Drąsos! Pakilk, Barakai, veskis savo belaisvius, Abinoamo sūnau! 13 Tada atžygiavo kilmingųjų likutis; VIEŠPATIES tauta atžygiavo už jį prieš galiūnus. 14 [i3]Jie leidosi į slėnį iš Efraimo, sekdami paskui tave, Benjaminai, ir tavuosius; iš Machiro atžygiavo vadai, iš Zebuluno vado lazdos nešėjai. 15 Issacharo didžiūnai atėjo su Debora; Issacharo vyrai buvo ištikimi Barakui, verždamiesi į slėnį jam iš paskos. Tarp Reubeno klanų vyko ilgi širdies svarstymai. 16 Kodėl tad delsei tarp avidžių, klausydamasis dūdavimo kaimenėms? Tarp Reubeno klanų vyko ilgi širdies svarstymai. 17 Gileadas delsė anapus Jordano; o Danas – kodėl jis likosi prie laivų? Ašeras sėdėjo pajūry, kurdamasis prie savo įlankų. 18 O Zebulunas yra tauta, metusi iššūkį mirčiai; taip pat ir Naftalis, ant lygumos aukštumų. 19 Atėjo karaliai ir kovojo; tada Kanaano karaliai kovojo prie Taanacho, palei Megido vandenis – jokio sidabro grobio jie nepaėmė. 20 [i4]Žvaigždės iš dangaus kovojo, iš savo takų jos kovojo su Sisera! 21 Kišono srautas juos nunešė, įniršęs srautas – Kišono srautas. Ženk, mano siela, drąsiai! 22 Tada sutrenkė arklių kanopos, šuoliuojant žaibu jo žirgams. 23 'Prakeikite Merozą![i5] – tarė VIEŠPATIES angelas,- visu kartumu prakeikite jo gyventojus, nes jie neatėjo VIEŠPAČIUI į pagalbą, VIEŠPAČIUI padėti prieš galiūnus'. 24 [i6]Tebūna pagirta tarp moterų Jaelė, kenito Heberio žmona, tebūna ji pagirta tarp moterų palapinėse! 25 Jis vandens jos prašė, o ji davė jam pieno, prabangioje taurėje padavė jam rauginto pieno. 26 Kairiąja ranka pagriebusi palapinės kuolelį, o dešiniąja darbininkų plaktuką, ji kirto Siserai smūgį, sutraiškė jam galvą, sutriuškino ir persmeigė jam smilkinį. 27 Jis sukniubo, krito, sukniubo prie jos kojų. Kur sukniubo, ten ir krito negyvas. 28 [i7]Siseros motina žvalgėsi pro langą, verkšlendama už pinučių: 'Kodėl jo vežimas taip ilgai neatvažiuoja? Kodėl taip vėluojasi jo ratų bildesys?' 29 Išmintingiausios didžiūnės jai atsako; ir ji pati sau atsako: 30 'Tikriausiai jie plėšia ir dalijasi grobį: po merginą ar dvi kiekvienam vyrui, dažytų medžiagų grobį Siserai, išsiuvinėtų medžiagų grobį, porą išsiuvinėtų skarų kaip grobį kiekvienam kaklui'. 31 Taip tepražūva visi tavo priešai, VIEŠPATIE! Bet tespindi tavo bičiuliai tarsi savo galybėje tekanti saulė!“ Keturiasdešimt metų kraštas turėjo ramybę. | 
