BIBLIJA.LT
ŠVENTASIS RAŠTAS LIETUVIŠKAI
www.lcn.lt
Katalikų Bažnyčia Lietuvoje

  2017 09 22 Penktad.
apie projektą apie svetainę medis
 teksto skaitymas
 išsami paieška
 

BIBLIJOS SKAITYMAS

RUBŠIO IR KAVALIAUSKO BIBLIJA, LVK (katalikų) leidimas 1998 m. (Biblija RK_K1998)

Teisėjų knygaSkyrius: 3

 Teisėjų knyga
  
 B. PASAKOJIMAI APIE TEISĖJUS
  
Ts 3

1 [i1]Šios yra tautos, kurias VIEŠPATS paliko, kad išbandytų jomis Izraelį – visus tuos, kurie nebuvo išgyvenę jokio karo Kanaane 2 {idant patirtų karą būsimos izraeliečių kartos – vien tos, kurios ankstesnių karų nebuvo patyrusios}: 3 penki filistinų valdovai,[i2] visi kanaaniečiai, sidoniečiai ir hivitai, gyvenę Libano kalnuose nuo Baal- Hermono iki pat Lebo-Hamato. 4 Jos buvo priemonė išbandyti Izraeliui, sužinoti, ar jie paklus VIEŠPATIES įsakymams, kuriuos jis davė jų protėviams per Mozę. 5 Taigi izraeliečiai įsikūrė tarp kanaaniečių, hetitų, amoriečių, perizitų, hivitų ir jebusitų. 6 Jie vedė jų dukteris ir leido savo dukteris už jų sūnų. Ir jų dievus jie garbino!

Otnielis

7 Izraeliečiai darė, kas buvo nedora VIEŠPATIES akyse, užmiršdami VIEŠPATĮ, savo Dievą, ir garbindami Baalus ir Ašerotes.[i3] 8 Todėl VIEŠPATS užsidegė pykčiu ant Izraelio ir atidavė juos į Aram-Naharajimų karaliaus Kušan-Rišatajimo[i4] rankas. Izraeliečiai buvo pavaldūs Kušan-Rišatajimui aštuonerius metus. 9 Bet izraeliečiai šaukėsi VIEŠPATIES, ir VIEŠPATS pažadino izraeliečiams išvaduoti gelbėtoją – Otnielį, Kalebo jaunesniojo brolio Kenazo sūnų. 10 Ant jo nužengė VIEŠPATIES dvasia. Jis tapo Izraelio teisėju ir išėjo į karo žygį. VIEŠPATS atidavė Aramo karalių Kušan- Rišatajimą jam į rankas. Jam nugalėjus Kušan-Rišatajimą, 11 kraštas keturiasdešimt metų turėjo ramybę.

Ehudas

Kenazo sūnui Otnieliui mirus,12 izraeliečiai vėl darė, kas nedora VIEŠPATIES akyse. Kadangi jie darė, kas nedora VIEŠPATIES akyse, VIEŠPATS sustiprino Izraelio priešą Moabo karalių[i5] Egloną. 13 Kartu su amoniečiais ir amalekitais jis išėjo į žygį ir, nugalėjęs Izraelį, užėmė Palmių miestą. 14 Moabo karalius Eglonas izraeliečius valdė aštuoniolika metų. 15 Bet izraeliečiai šaukėsi VIEŠPATIES, ir VIEŠPATS pažadino jiems gelbėtoją – Ehudą, Geros sūnų, benjaminaitį, kairiarankį vyrą. Atsitiko, kad izraeliečiai siuntė per jį duoklę Moabo karaliui Eglonui. 16 Ehudas pasidirbo dviašmenį uolekties ilgio durklą ir prisirišo jį po drabužiais prie dešinės šlaunies. 17 Jis atnešė duoklę Moabo karaliui Eglonui. O Eglonas buvo labai apkūnus vyras. 18 Baigęs atiduoti duoklę, Ehudas paleido duoklę nešusius žmones eiti savo keliu, 19 o jis pats sugrįžo nuo Pesilimų[i6] prie Gilgalo ir tarė: „Turiu tau šį tą slapta pasakyti, karaliau“. Pastarasis paliepė: „Išeikite!“ – ir visi jam tarnavusieji išėjo. 20 Ehudas priėjo prie jo, jam sėdint atskirai savo vėsiame kambaryje ant stogo, ir tarė: „Turiu tau žodį iš Dievo“. Jis pakilo nuo savo sosto. 21 Tada Ehudas ištiesė kairę ranką ir, paėmęs durklą nuo savo dešinės šlaunies, suvarė jį Eglonui į pilvą. 22 Durklas įsmego į taukus, net ir kotas įėjo paskui ašmenis, nes jis durklo iš pilvo netraukė; išėjo nešvarumai. 23 Ehudas išėjo per prieangį, pirma uždaręs kambario ant stogo duris ir jas užrakinęs. 24 Jam išėjus, sugrįžo dvariškiai. Pamatę kambario ant stogo duris užrakintas, jie pamanė: „Turbūt jis nusilengvina vėsiajame kambaryje“. 25 Taigi jie laukė, kol nebežinojo, ką daryti. Karaliui kambario ant stogo durų vis neatidarant, jie paėmė raktą ir jas atidarė. Žiūri, jų valdovas guli asloje negyvas!

26 Tuo tarpu, jiems begaištant, Ehudas pabėgo, pasiekė Pesilimus ir nubėgo į Seirą. 27 Čia atsiradęs, jis paliepė pūsti ragą Efraimo aukštumose. Izraeliečiai, jo vedami, pakilo į žygį su juo iš aukštumų! 28 „Sekite paskui mane, – sakė jis jiems, – nes VIEŠPATS atidavė jūsų priešus moabiečius jums į rankas“. Taigi jie leidosi žemyn paskui jį, paėmė Jordano brastas į Moabą ir neleido niekam pereiti. 29 Tuo metu jie užmušė apie dešimtį tūkstančių moabiečių; visi jie buvo tvirti ir drąsūs vyrai, tačiau nė vienas jų neištrūko! 30 Tą dieną Moabas suklupo po Izraelio ranka, ir kraštas turėjo ramybę aštuoniasdešimt metų.

Šamgaras

31 Po Ehudo atėjo Anato sūnus Šamgaras.[i7] Jaučiams varyti lazda jis užmušė šešis šimtus filistinų. Ir jis išgelbėjo Izraelį.

  
Išnašos:
1Ts 3,1-3,6: Mišrios vedybos silpnina Izraelio santykį su Sandoros Viešpačiu.
2Ts 3,3: ... filistinų valdovai...: filistinai nebuvo semitai. Jie davė Kanaanui Palestinos vardą, nors tebuvo užėmę tik pietvakarių lygumas. Filistinų lyga apėmė penkis svarbius miestus: Gazą, Aškeloną, Ašdodą, Gatą ir Ekroną.
3Ts 3,7: ... Ašerotes... : kanaaniečių deivės. Žr. Iš 34,12; Įst 7,5 paaiškinimus. Ašera buvo kita deivė, susijusi su Baalu. Aštarotės ir Ašerotės ženklina tas pačias deives, tik skirtinguose šaltiniuose skirtingai rašomos.
4Ts 3,8: Aram-Naharajimų karaliaus Kušan-Rišatajimo... : Kušanas Dviguba bėda, Dviejų upių Aramo {rytinės Sirijos} karalius.
5Ts 3,12:  Moab{o} karalių... : Moabas – karalystė į rytus nuo Negyvosios jūros.
6Ts 3,19: ... nuo Pesilimų... : Įraižytų akmenų vietovė prie Gilgalo. Žr. Joz 4,20.
7Ts 3,31: ... Šamgaras: trumpa užuomina apie Šamgarą. Atrodo, kad jis minimas dėl to, kad apie jį užsimena pasakojimas apie Deborą. Žr. Ts 5.
  
Bibliografiniai duomenys:

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

Teisėjų knygaSkyrius: 3