| Ts 2 | Viešpaties angelas įspėja izraeliečius 1 [i1]VIEŠPATIES angelas[i2] atėjo iš Gilgalo į Bochimus[i3] ir tarė: „Aš išvedžiau jus iš Egipto ir įvedžiau į kraštą, kurį buvau prisiekęs duoti jūsų protėviams. Sakiau: 'Aš niekad nepanaikinsiu savo sandoros su jumis. 2 O jūs savo ruožtu nedarysite sandoros su šio krašto gyventojais, jų aukurus nugriausite'. Bet jūs nepaklausėte mano balso. Pasižiūrėkite, ką padarėte! 3 Todėl dabar ir sakau: aš jums iš kelio jų neišvarysiu, jie taps jums priešai, o jų dievai bus jums žabangos“. 4 VIEŠPATIES angelui ištarus šiuos žodžius visiems izraeliečiams, žmonės ėmė verkti ir raudoti. 5 Užtat tą vietą jie pavadino Bochimais ir atnašavo ten VIEŠPAČIUI aukas. Spraga tarp kartų 6 [i4]Jozuei paleidus žmones, visi izraeliečiai ėjo į savo paveldą užimti krašto. 7 Žmonės garbino VIEŠPATĮ per visą Jozuės gyvenimą ir per visą gyvenimą seniūnų, pergyvenusių Jozuę ir mačiusių visus nuostabius VIEŠPATIES darbus, kuriuos jis darė Izraelio labui. 8 VIEŠPATIES tarnas Nuno sūnus Jozuė mirė, turėdamas šimtą dešimtį metų, 9 ir buvo palaidotas savo paveldo žemėje prie Timnat-Hereso, Efraimo aukštumose, į šiaurę nuo Gaašo kalno. 10 Be to, visa toji karta buvo surinkta pas jų protėvius, o po jos jau buvo išaugusi visai kita, nepatyrusi nei VIEŠPATIES, nei jo darbų, kuriuos jis buvo padaręs Izraeliui. 11 Tada izraeliečiai darė, kas buvo nedora VIEŠPATIES akyse, ir garbino Baalus.[i5] 12 Jie paliko VIEŠPATĮ, savo protėvių Dievą, išvedusį juos iš Egipto žemės, sekė kitais dievais iš aplinkinių tautų dievų ir, jiems lenkdamiesi, supykino VIEŠPATĮ. 13 Jie paliko VIEŠPATĮ ir garbino Baalą bei Aštarotes![i6] 14 VIEŠPATS užsidegė pykčiu ant Izraelio ir atidavė juos plėšikams. Jis atidavė juos visur į priešų rankas, ir jie nebegalėjo daugiau savo priešams pasipriešinti. 15 VIEŠPATIES ranka buvo prieš juos, jų nelaimei, visuose jų žygiuose, lygiai kaip VIEŠPATS buvo juos įspėjęs, lygiai kaip VIEŠPATS buvo jiems pasakęs. Jie buvo baisiai engiami! 16 Tada VIEŠPATS pažadino jiems teisėjus. Jie išgelbėjo juos iš plėšikų nagų. 17 Bet jie net savo teisėjų neklausė, nes kekšavo su kitais dievais, juos garbindami. Nedelsdami jie nusisuko nuo kelio, kuriuo jų protėviai, klausydami VIEŠPATIES įsakymų, buvo ėję. Jie nesekė jų pavyzdžiu! 18 Kai tik VIEŠPATS pažadino jiems teisėjus, jis būdavo su teisėju ir išgelbėdavo juos iš priešų rankos per visą teisėjo gyvenimą, nes VIEŠPATS jų pasigailėdavo dėl aimanų nuo engėjų ir niokotojų. 19 Bet, teisėjui mirus, jie atkrisdavo ir elgdavosi blogiau už savo protėvius, eidami paskui kitus dievus, garbindami juos ir lenkdamiesi jiems. Nedorų darbų jie neatsisakė, iš savo protėvių atkaklaus kelio nesisuko! 20 Tad VIEŠPATS užsidegė pykčiu ant Izraelio ir tarė: „Kadangi ši tauta sulaužė mano sandorą, kurią įsakiau jų protėviams, ir neklausė mano balso, 21 aš nebevarysiu jiems iš kelio nė vienos iš tautų, kurias Jozuė mirdamas paliko“. 22 Norėdamas išbandyti jomis Izraelį, pamatyti, ar jie eis ištikimai VIEŠPATIES keliais, ar neis, kaip kartais buvo darę jų protėviai, 23 VIEŠPATS paliko tas tautas, užuot jas iš karto išvaręs, ir Jozuei į rankas jų neatidavė. |
