| Ts 16 | Samsonas ir Gazos vartai 1 Kartą Samsonas nuėjo į Gazą. Pamatęs gatvės moterį, užėjo pas ją. 2 Gazos žmonėms buvo pasakyta: „Samsonas yra atėjęs!“ Jie tad apsupo jį ir jo tykojo visą naktį prie miesto vartų. Visą naktį jie laukė, šnabždėdami vieni kitiems: „Išaušus rytui, jį užmušime!“ 3 [i1]Bet Samsonas miegojo tik ligi vidurnakčio. Atsikėlęs vidurnaktį, čiupo miesto vartų duris bei abu vartų stulpus ir išrovė juos su visu užkaiščiu. Užsimetęs sau ant pečių, jis nunešė juos į kalvos viršūnę prie Hebrono! Samsonas ir Delila 4 Tada jis įsimylėjo moterį, vardu Delila,[i2] Soreko slėnyje.[i3] 5 Filistinų didžiūnai atėjo pas ją ir tarė: „Suviliok jį ir sužinok, kodėl jis toks stiprus ir kaip mes galėtume jį įveikti, kad galėtume jį surišti ir padaryti bejėgį! Kiekvienas duosime tau vienuolika šimtų sidabrinių šekelių“. 6 Delila tad Samsonui kalbėjo: „Prašyčiau man pasakyti, kodėl tu toks stiprus? Ir kaip tu galėtumei būti surištas ir padarytas bejėgiu?“ 7 Samsonas jai atsakė: „Jeigu būčiau surištas septyniomis šviežiomis sausgyslėmis, kurios nėra buvusios sudžiovintos, tada tapčiau toks silpnas, kaip ir paprastas žmogus“. 8 Filistinų didžiūnai tad atnešė jai šviežių nedžiovintų sausgyslių, ir ji jomis jį surišo. 9 Pasalai tykojant jos kambaryje, ji jam sušuko: „Samsonai, filistinai atėjo tavęs!“ Bet jis sutraukė tas sausgysles, tarsi suirtų ugnies paliesta pakulų sruoga. Jo jėgos paslaptis liko nežinoma. 10 Tada Delila Samsonui tarė: „Štai tu pasityčiojai iš manęs! Man tu melavai! Prašyčiau dabar man pasakyti, kaip galima būtų tave surišti?“ 11 Jis tarė: „Jeigu būčiau surištas naujomis virvėmis, kurios dar niekad nėra buvusios naudotos, tada tapčiau toks silpnas, kaip ir paprastas žmogus“. 12 Delila tad paėmė naujas virves ir, jomis jį surišusi, sušuko: „Samsonai, filistinai jau čia!“ Pasalos vyrai tykojo kambaryje. Bet jis nutraukė virves nuo savo rankų tarsi siūlus. 13 Tada Delila Samsonui tarė: „Tu lig šiol iš manęs tyčiojaisi ir vis man melavai! Pagaliau pasakyk man, kaip būtų galima tave surišti?“ Jis jai atsakė: „Jeigu įaustumei septynias mano galvos garbanas į apmatus ir suveržtum staklių muštuvu,[i4] tada aš tapčiau toks silpnas, kaip ir eilinis žmogus“. 14 Taigi, jam miegant, Delila paėmė septynias jo galvos garbanas, įaudė jas į apmatus ir suveržė staklių muštuvu. Tada ji sušuko: „Samsonai, filistinai jau čia!“ Bet jis, pabudęs iš miego, ištraukė iš staklių muštuvą ir ataudus. 15 Tada ji tarė jam: „Kaip tu gali sakyti: 'Aš myliu tave', – jei tavo širdis nėra su manimi? Tu pasityčiojai iš manęs jau tris kartus, nes man nepasakei, kodėl tu toks stiprus“. 16 Diena iš dienos ji ujo jį žodžiais ir jam taip įgriso, kad jis jautėsi mirtinai nuvargintas 17 ir patikėjo jai savo paslaptį. Jai tarė: „Skustuvas niekad nepalietė mano galvos, nes aš esu naziras VIEŠPAČIUI nuo savo motinos įsčių. Jei mano galva būtų nuskusta, mane paliktų mano jėga. Aš tapčiau silpnas ir būčiau kaip eilinis žmogus“. 18 Delila, pajutusi, kad jis patikėjo jai visą savo paslaptį, išsiuntė pašaukti filistinų didžiūnus su žinia: „Ateikite dar kartą, nes jis patikėjo man visą savo paslaptį“. Filistinų didžiūnai atskubėjo pas ją su pinigais rankose. 19 O Delila, užmigdžiusi jį ant savo kelių, pašaukė vyrą ir liepė nukirpti jo septynias plaukų garbanas. Taip ji padarė jį silpną ir bejėgį; jėga nuo jo pasitraukė. 20 Ji sušuko: „Samsonai, filistinai atėjo tavęs!“ Jis pabudo iš miego, galvodamas: „Ištrūksiu kaip kitais kartais ir nusikratysiu!“ Bet jis nežinojo, kad VIEŠPATS buvo nuo jo atsitraukęs. 21 Filistinai, jį nutvėrę, išbadė jam akis. Nuvarę į Gazą, apkalė jį vario grandinėmis ir pristatė kalėjime sukti girnų. 22 Tuo tarpu nukirptieji plaukai pradėjo ataugti. Samsono mirtis 23 Filistinų didžiūnai susirinko atnašauti didelės aukos savo dievui Dagonui[i5] ir pasidžiaugti. Jie giedojo: „Mūsų dievas padavė mums į rankas mūsų priešą Samsoną!“ 24 Taip pat ir žmonės, matydami jį, giesmėmis liaupsino savo dievą: „Mūsų dievas padavė mums į rankas mūsų priešą, niokojusį mūsų kraštą, užmušusį daugelį mūsiškių“. 25 Pagauti pakilios dvasios, jie sakė: „Pašaukite Samsoną! Tepalinksmina mus!“ Jie tad pašaukė Samsoną iš kalėjimo, ir jis vaidino jų akivaizdoje juokdarį. Paskui pastatė jį tarp stulpų. 26 Vaikinui, vedusiam jį už rankos, Samsonas tarė: „Pavesk mane ten, kur yra stulpai, ant kurių stovi namai, idant galėčiau atsišlieti į juos“. 27 Namai buvo pilni vyrų ir moterų. Ten buvo visi filistinų didžiūnai, o ant stogo stovėjo apie tris tūkstančius vyrų ir moterų, žiūrėjusių Samsono linksminimo. 28 Samsonas šaukėsi VIEŠPATIES ir tarė: „Viešpatie DIEVE! Prašau atsiminti mane! Prašau duoti man jėgų šį paskutinį kartą, Dieve, kad šiuo vienu keršto smūgiu atmokėčiau filistinams už abi savo akis“. 29 Apkabinęs abu vidurinius stulpus, ant kurių stovėjo namai, vieną dešine ranka ir kitą savo kaire, Samsonas įsiręžė prieš juos visu svoriu. 30 Tada Samsonas sušuko: „Leisk man mirti su filistinais!“ – ir patraukė iš visų jėgų. Namai griuvo ant didžiūnų ir visų juose buvusių žmonių. Jis tad užmušė daugiau mirdamas, negu buvo užmušęs gyvendamas. 31 Atėję jo broliai ir visa tėvo šeima jį pasiėmė. Parnešę jį palaidojo jo tėvo Manoaho kape, tarp Zoros ir Eštaolo. Izraelio teisėjas jis buvo dvidešimt metų. |
