| Ts 13 | 1 [i1]Izraeliečiai vėl darė, kas nedora VIEŠPATIES akyse, ir VIEŠPATS atidavė juos keturiasdešimčiai metų į filistinų rankas. 2 Tuomet buvo kažin koks vyras iš Zoros, Dano žmonių giminėje, vardu Manoahas. Jo žmona buvo bevaisė ir nebuvo pagimdžiusi vaikų. 3 VIEŠPATIES angelas pasirodė moteriai ir tarė: „Tikėk manimi! Nors esi bevaisė ir nesi pagimdžiusi vaikų, tu pastosi ir pagimdysi sūnų. 4 Todėl dabar prisižiūrėk! Negerk nei vyno ar svaigaus gėrimo, nei valgyk ką nors nešvaraus, 5 nes, tikėk manimi, tu pastosi ir pagimdysi sūnų. Skustuvas nepalies jo galvos, nes berniukas bus naziras[i2] Dievui nuo pat gimimo. Jis pradės vaduoti Izraelį iš filistinų rankos“. 6 Moteris atėjo pas vyrą ir jam papasakojo: „Dievo vyras buvo atėjęs pas mane. Jo išvaizda buvo tarsi išvaizda Dievo angelo – kelianti nepaprastą baimę. Aš neklausiau, iš kur jis atėjo, ir jis savo vardo man nepasakė. 7 Man jis tarė: 'Tikėk manimi, tu pastosi ir pagimdysi sūnų. Negerk nei vyno, nei kito svaigaus gėrimo ir nevalgyk nieko, kas nešvaru, nes berniukas bus naziras Dievui nuo gimimo lig savo mirties dienos“. 8 Manoahas maldavo VIEŠPATĮ. „O mano Viešpatie! – jis sakė. – Aš prašyčiau leisti Dievo vyrą, kurį tu siuntei, vėl pas mus ateiti ir pamokyti mus, ką turime daryti su berniuku, kuris gims“. 9 Dievas išklausė Manoaho, ir Dievo angelas vėl atėjo pas moterį. Ji sėdėjo lauke, bet jos vyro Manoaho nebuvo su ja. 10 Moteris tad skubiai nubėgo pasakyti savo vyrui. Ji jam tarė: „Tikėk manimi! Tas vyras, kuris buvo atėjęs pas mane aną dieną, man vėl pasirodė“. 11 Manoahas skubiai pakilo ir, sekdamas paskui žmoną, atėjo pas vyrą ir jam tarė: „Ar tai tu esi tas vyras, kalbėjęs su šia moterimi?“ – „Taip!“ – jis atsakė. 12 Tada Manoahas paklausė: „Tavo žodžiams išsipildžius, koks turės būti berniuko gyvenimo būdas? Ką jis turi daryti?“ 13 VIEŠPATIES angelas tarė Manoahui: „Tekreipia moteris dėmesį į visa, ką jai sakiau. 14 Tenevalgo nieko, kas kyla iš vynuogių. Tenegeria nei vyno, nei stipraus gėrimo, tenevalgo nieko, kas nešvaru. Ji turi laikytis visko, ką esu jai įsakęs“. 15 Manoahas tarė VIEŠPATIES angelui: „Prašyčiau leisti mums tave užlaikyti ir pataisyti tau ožiuką“. – 16 „Jei užlaikysi mane, – atsakė VIEŠPATIES angelas, – jūsų maisto nevalgysiu. Bet jei nori paruošti deginamąją auką, atnašauk ją VIEŠPAČIUI“. {Nes Manoahas nežinojo, kad jis buvo VIEŠPATIES angelas.} 17 Tada Manoahas VIEŠPATIES angelui tarė: „Kuo tu vardu? Tavo žodžiams išsipildžius, norėtume tave pagarbinti!“ 18 Bet VIEŠPATIES angelas jam tarė: „Kam klausi mano vardo? Jis yra nuostabus!“[i3] 19 Manoahas tad paėmė ožiuką su grūdų atnaša ir paaukojo jį ant uolos VIEŠPAČIUI, darančiam nuostabius darbus. 20 Liepsnoms šoktelėjus nuo aukuro dangaus link, VIEŠPATIES angelas, Manoahui ir jo žmonai stebint, pakilo aukuro liepsnose. Jiedu puolė kniūbsčia ant žemės. 21 VIEŠPATIES angelas Manoahui ir jo žmonai daugiau nebepasirodė. Tada Manoahas suprato, kad tai buvo VIEŠPATIES angelas. 22 Manoahas savo žmonai ir tarė: „Mes tikrai mirsime, nes matėme Dievą!“ 23 Bet jo žmona jam atsakė: „Jei VIEŠPATS būtų norėjęs mus užmušti, jis nebūtų priėmęs iš mūsų rankų deginamosios aukos ir grūdų atnašos! Jis nebūtų mums parodęs, ką matėme, ir nebūtų mums paskelbęs, ką girdėjome!“ 24 Moteris pagimdė sūnų ir pavadino jį Samsonu.[i4] Berniukas užaugo, ir VIEŠPATS jį laimino. 25 VIEŠPATIES dvasia pirmąsyk apėmė jį Dano stovykloje tarp Zoros ir Eštaolo. |
