| Tob 14 | Tobito patarimas 1 Tobitas mirė ramybėje, turėdamas šimtą dvylika metų, ir buvo palaidotas labai garbingai Ninevėje. 2 Jis buvo šešiasdešimt dvejų metų, kai neteko regėjimo, o atgavęs regėjimą jis gyveno patogiai, dalydamas išmaldą ir be paliovos šlovindamas Dievą ir išpažindamas Dievo didybę. 3 Prieš pat mirtį, pasišaukęs savo sūnų Tobiją ir septynis Tobijo sūnus, jis davė šį įsakymą: „Mano sūnau, pasiimk savo sūnus 4 ir skubiai keliauk į Mediją, nes aš tikiu Dievo žodį, kurį pranašas Nahumas[i1] ištarė apie Ninevę. Visi tie dalykai įvyks ir užklups Asiriją ir Ninevę. Iš tikrųjų įvyks visa, kas buvo pasakyta Izraelio pranašų, kuriuos Dievas siuntė. Nė vienas jų žodis neliks tuščias, bet visi bus įvykdyti paskirtu laiku. Taigi bus saugiau Medijoje, negu Asirijoje ir Babilone. Mat žinau ir tikiu, kad, ką tik Dievas yra pasakęs, bus įvykdyta ir įvyks; nė vienas pranašavimų žodis neliks tuščias. Visi mūsų giminės, Izraelio krašto gyventojai, bus išblaškyti ir išvaryti į tremtį iš gerojo krašto.[i2] Visa Izraelio žemė bus nuniokota, net Samarija ir Jeruzalė bus sunaikintos! Ir Dievo Namai joje bus sudeginti iki pat pamatų ir liks valandėlę nuniokoti. 5 Betgi Dievas vėl ištremtųjų pasigailės ir parves į Izraelio kraštą. Jie atstatys jo Namus, – nors jie nebus tokie gražūs, kaip buvo pirmieji, – laikotarpiui, iki bus užbaigtas laikų metas.[i3] Paskui jie visi sugrįš iš savo tremties ir atstatys visą Jeruzalės didingumą. Dievo Namai joje bus atstatyti, lygiai kaip Izraelio pranašai yra apie juos kalbėję. 6 [i4]Tada visos tautos ir visos žemės žmonės atsivers ir garbins Dievą tiesa, visi atmes savo stabus, apgaule nuvedusius juos į klaidą, 7 ir būdami teisūs šlovins amžinąjį Dievą. Visi izraeliečiai, išgelbėti tomis dienomis ir darantys, kas teisu Dievo akivaizdoje, bus surinkti. Jie eis į Jeruzalę ir gyvens saugiai per amžius Abraomo krašte, – jiems jis bus atiduotas. Džiaugsis nuoširdžiai mylintys Dievą, o kas daro nuodėmę ir nedorai elgiasi, visiškai pradings nuo žemės. 8-9 Dabar tad, mano vaikai, uždedu jums šią pareigą: ištikimai tarnauti Dievui ir daryti, kas yra gera jo akivaizdoje. Ir jūsų vaikams turi būti įsakyta dorai elgtis, duoti išmaldą, laikyti širdyje Dievą ir šlovinti jo vardą visad nuoširdžiai ir visomis savo jėgomis. Dabar tad, mano sūnau, išvyk iš Ninevės, nepasilik čia. 10 Tą dieną, kai palaidosi savo motiną šalia manęs, net nakties nepraleisk mieste. Nes matau, kad jame yra daug nedorumo, jame daug apgaulių, o žmonės nesigėdi. Pasvarstyk, mano sūnau, ką Nadabas[i5] padarė Ahikarui – tam žmogui, kuris jį užaugino. Argi nebuvo Ahikaras priverstas gyvas būdamas į žemę lįsti? Tačiau Dievas atsuko Nadabo begėdišką nusikaltimą prieš jį patį. Ahikaras išėjo į šviesą,[i6] o Nadabas įžengė į amžiną tamsą,[i7] nes jis bandė nužudyti Ahikarą. Už tai, kad Ahikaras davė išmaldos, jis išsigelbėjo nuo mirtinų spąstų, kuriuos Nadabas buvo jam paspendęs, bet pats Nadabas į juos pakliuvo ir gavo galą. 11 Dabar tad, mano vaikai, pasvarstykite, ką padaro išmalda ir kur nuveda nedorumas – jis neša mirtį! Štai nebegaliu atsikvėpti“. Tobito ir Tobijo mirtis Paguldytas į lovą, jis mirė ir buvo garbingai palaidotas.12 Kai numirė Tobijo motina, sūnus palaidojo ją šalia savo tėvo. Tada jis, jo žmona ir vaikai sugrįžo į Mediją ir apsigyveno Ekbatanoje pas savo uošvį Raguelį. 13 Savo žmonos tėvais jis rūpinosi jų senatvėje ir juos gerbė; palaidojo juos Ekbatanos mieste Medijoje. Jis paveldėjo nuosavybę ir Raguelio, ir savo tėvo Tobito. 14 Sulaukęs garbingo šimto septyniolikos metų amžiaus, jis mirė. 15 Prieš mirdamas jis išgirdo apie Ninevės sunaikinimą ir pamatė į Mediją varomus belaisvius, kuriuos Medijos karalius Kyaksares[i8] buvo paėmęs. Tobijas šlovino Dievą už visa, ką jis buvo padaręs Ninevei ir Asirijai. Prieš numirdamas jis džiaugėsi, kad Ninevė buvo sunaikinta, ir šlovino VIEŠPATĮ Dievą per amžių amžius. Amen. |
