Antroji Išėjimo šventė

¹ VIEŠPATS kalbėjo Mozei Sinajaus dykumoje antrųjų metų pirmą mėnesį po jų išėjimo iš Egipto, tardamas: ² „Teatnašauja izraeliečiai Išėjimo auką nustatytu laiku. ³ Šio mėnesio keturioliktą dieną, temstant, atnašausite ją nustatytu laiku, atnašausite ją pagal visus įstatus ir apeigas“. ⁴ Mozė tad paliepė izraeliečiams atnašauti Išėjimo auką, ⁵ ir jie atnašavo Išėjimo auką pirmojo mėnesio keturioliktą dieną, temstant, Sinajaus dykumoje. Izraeliečiai padarė visa lygiai taip, kaip VIEŠPATS buvo Mozei įsakęs.

⁶ Atsitiko, kad radosi žmonių, kurie buvo tapę nešvarūs numirėlio palietimu ir negalėjo tą dieną atnašauti Išėjimo aukos. Tą pačią dieną jie atskubėjo pas Mozę ir Aaroną ⁷ ir sakė jiems: „Nors mes ir esame nešvarūs numirėlio palietimu, kodėl gi mums turi būti neleidžiama aukoti nustatytu laiku VIEŠPATIES atnašą drauge su kitais izraeliečiais?“ ⁸ Mozė jiems atsakė: „Palaukite, leiskite man išgirsti, ką jums VIEŠPATS įsakys“.

⁹ VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: ¹⁰ „Kalbėk izraeliečiams, sakydamas: 'Jei kas nors iš jūsų ar iš jūsų palikuonių taptų nešvarus, paliesdamas numirėlį, ar būtų tolimoje kelionėje, vis dėlto galės atnašauti Išėjimo auką VIEŠPAČIUI. ¹¹ Jie atnašaus ją antrojo mėnesio keturioliktą dieną, temstant; suvalgys ją su nerauginta duona ir karčiomis žolėmis. ¹² Nieko iš jos nepaliks lig ryto, nesulaužys jokio jos kaulo. Jie atnašaus ją pagal Išėjimo aukos įstatą. ¹³ Bet jei kas, būdamas švarus ir ne kelionėje, susilaikytų atnašauti Išėjimo auką, bus atkirtas nuo tautos, nes neatnašavo VIEŠPAČIUI aukos nustatytu laiku. Tas žmogus turės pakelti savo nuodėmės padarinius. ¹⁴ Jei ateivis,^[i1] gyvenantis tarp jūsų, norėtų atnašauti Išėjimo auką VIEŠPAČIUI, jis tai turi daryti pagal Išėjimo aukos įstatą ir jos apeigas. Abiem – ateiviui ir krašto piliečiui bus tas pats įstatas“.

Debesis viršum Padangtės ir Dievo Artumas

¹⁵ Tą dieną, kai buvo pastatyta Padangtė, debesis^[i2] apdengė Padangtę, Sandoros palapinę. O nuo vakaro lig ryto jis buvo viršum Padangtės tarsi ugnis. ¹⁶ Taip būdavo nuolat: dienos metu ją dengdavo debesis, o naktį pasidarydavo tarsi ugnis. ¹⁷ Kada tik debesis pakildavo nuo Padangtės, izraeliečiai leisdavosi kelionėn, ir toje vietoje, kur debesis sustodavo, izraeliečiai statydavosi stovyklą. ¹⁸ VIEŠPAČIUI įsakius, izraeliečiai iškeliaudavo ir, VIEŠPAČIUI įsakius, jie statydavosi stovyklą. Kol tik debesis laikydavosi viršum Padangtės, tol jie pasilikdavo stovykloje. ¹⁹ Net jeigu debesis pasilikdavo viršum Padangtės ir daug dienų, izraeliečiai paklusdavo VIEŠPAČIUI ir toliau nekeliaudavo. ²⁰ Tačiau kartais debesis būdavo viršum Padangtės tik keletą dienų ir jie pasilikdavo stovykloje. VIEŠPATIES įsakymu jie statydavosi palapines ir VIEŠPATIES įsakymu jie iškeliaudavo. ²¹ Kartais debesis likdavosi tik nuo vakaro lig ryto, – kai debesis pasikeldavo ryto metą, jie leisdavosi kelionėn. Dieną ar naktį, kada debesis pakildavo, jie iškeliaudavo. ²² Ar porą dienų, ar mėnesį, ar ilgesnį laiką debesis lūkuriuodavo viršum Padangtės, izraeliečiai pasilikdavo stovykloje ir neiškeliaudavo, bet kai tik jis pakildavo, jie leisdavosi į kelionę. ²³ VIEŠPAČIUI įsakius, jie statydavosi stovyklą ir, VIEŠPAČIUI įsakius, jie leisdavosi į kelionę. Jie laikėsi VIEŠPATIES įsakymo, paklusdami VIEŠPAČIUI per Mozę.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>