^1 [i1]VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: ² „Atkeršyk midjaniečiams už izraeliečius; tada tu būsi paimtas pas savo giminę“. ³ Mozė todėl kalbėjo žmonėms: „Tebūna iš jūsų išrinkti ir apginkluoti vyrai žygiui, težygiuoja jie prieš midjaniečius išlieti VIEŠPATIES keršto Midjane. ⁴ Pasiųskite į žygį po tūkstantį vyrų iš kiekvienos Izraelio giminės“. ⁵ Taigi iš Izraelio tūkstančių buvo pašaukti į karo tarnybą po tūkstantį iš kiekvienos giminės – dvylika tūkstančių, ginkluotų mūšiui. ⁶ Mozė išsiuntė juos į žygį, po tūkstantį iš kiekvienos giminės, drauge su kunigo Eleazaro sūnumi Finehu, kuris nešėsi su savimi šventovės reikmenis ir trimitus pavojaus ženklui duoti. ⁷ Jie išžygiavo į mūšį prieš Midjaną, kaip VIEŠPATS buvo Mozei įsakęs, ir išžudė visus vyriškius. ^8 [i2]Be užmuštųjų mūšyje, jie nužudė ir Midjano karalius: Evį, Rekemą, Zurą, Hurą ir Rebą – penkis Midjano karalius. Jie užmušė kalaviju ir Beoro sūnų Balaamą. ⁹ Midjano moteris drauge su jų mažyliais izraeliečiai paėmė į nelaisvę. Jie pasiėmė kaip grobį ir visus jų galvijus, kaimenes bei visą jų turtą. ¹⁰ Visus miestus, kur jie buvo įsikūrę, ir jų stovyklas jie sudegino. ¹¹ Tada, pasiėmę visą karo grobį ir laimikį – žmones ir gyvulius, ¹² jie atgabeno belaisvius, karo grobį ir laimikį pas Mozę, kunigą Eleazarą ir izraeliečių bendriją į stovyklą Moabo lygumose prie Jordano, arti Jericho.

¹³ Mozė, kunigas Eleazaras ir visi bendrijos vadai išėjo jų pasitikti už stovyklos. ¹⁴ Mozė įniršo ant kariuomenės vadų, tūkstantininkų ir šimtininkų, sugrįžusių iš karo žygio. ¹⁵ „Palikote gyvas visas šias moteris? – tarė jiems. – ¹⁶ Juk šios moterys, Balaamo patariamos, paskatino izraeliečius taip nusižengti VIEŠPAČIUI Peoro reikalu, kad VIEŠPATIES bendriją ištiko maras. ^17 [i3]Užtat dabar nužudykite visus mažus berniukus, nužudykite ir visas moteris, pažinusias vyrą, ¹⁸ o jaunas mergaites, nepažinusias vyro, palikite sau gyvas. ¹⁹ Be to, turite prabūti septynias dienas už stovyklos, o kas iš jūsų užmušė žmogų ar palietė lavoną, turite apsivalyti trečią ir septintą dieną. ²⁰ Turite apvalyti taip pat ir kiekvieną drabužį, kiekvieną odinį daiktą, kas tik išausta iš ožkos vilnų ir kiekvieną medinį daiktą“.

²¹ Kunigas Eleazaras sugrįžusiems iš mūšio kareiviams tarė: „Toks yra apeiginis įstatas, kurį VIEŠPATS davė per Mozę: ²² 'Auksas, sidabras, varis, geležis, alavas ir švinas – ²³ visa, kas gali atsispirti prieš ugnį, turi būti apvalyta ugnimi ir bus apvalyta. Nepaisant to, jie turi būti apvalyti ir apvalymo vandeniu.^[i4] O kas negali atsispirti ugniai, turi būti nuplauta vandeniu. ²⁴ Išskalbsite savo drabužius septintą dieną ir būsite švarūs. Po to galėsite įeiti į stovyklą“.

²⁵ VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: ²⁶ „Tu, kunigas Eleazaras ir bendrijos protėvių namų galvos surašykite paimtą grobį – ir žmones, ir galvijus. ²⁷ Tada grobį padalykite lygiai^[i5] į dvi dalis kareiviams, žygiavusiems į mūšį, ir visai bendrijai. ²⁸ Iš žygiavusių į mūšį kareivių dalies atidėk kaip duoklę VIEŠPAČIUI po vieną iš kiekvieno penketo šimtų asmenų, jaučių, asilų, avių ar ožkų. ²⁹ Paimk tai iš jų pusės ir atiduok kunigui Eleazarui kaip atnašą VIEŠPAČIUI. ³⁰ O iš izraeliečių pusės paimsi vieną iš kiekvieno penkiasdešimties asmenų, jaučių, asilų, avių ar ožkų, – visų gyvulių, – ir atiduosi juos levitams, atliekantiems tarnybą VIEŠPATIES Padangtėje“.

³¹ Mozė ir Eleazaras tad padarė, kaip VIEŠPATS buvo Mozei įsakęs. ³² Grobio kiekis, neskaitant kareivių pasigrobto karo laimikio, iš viso buvo šeši šimtai septyniasdešimt penki tūkstančiai avių, ³³ septyniasdešimt du tūkstančiai jaučių, ³⁴ šešiasdešimt vienas tūkstantis asilų, ³⁵ trisdešimt du tūkstančiai asmenų, – būtent moterų, kurios dar nebuvo pažinusios vyro.

³⁶ Taigi pusės – dalies, tekusios ėjusiems į karo žygį, skaičius buvo trys šimtai trisdešimt septyni tūkstančiai avių ir ožkų, ³⁷ o VIEŠPATIES avių ir ožkų duoklė buvo šeši šimtai septyniasdešimt penkios. ³⁸ Jaučių buvo trisdešimt šeši tūkstančiai, iš kurių septyniasdešimt du buvo duoklė VIEŠPAČIUI. ³⁹ Asilų buvo trisdešimt tūkstančių penki šimtai, iš kurių šešiasdešimt vienas buvo duoklė VIEŠPAČIUI. ⁴⁰ Asmenų buvo šešiolika tūkstančių, iš kurių trisdešimt du asmenys buvo duoklė VIEŠPAČIUI. ⁴¹ Mozė duoklę – atnašą VIEŠPAČIUI atidavė kunigui Eleazarui, kaip VIEŠPATS buvo Mozei įsakęs.

⁴² O izraeliečių pusė – Mozės atidėtoji nuo ėjusių į karo žygį vyrų – ⁴³ ta bendrijos pusė buvo trys šimtai trisdešimt septyni tūkstančiai avių ir ožkų, ⁴⁴ trisdešimt šeši tūkstančiai jaučių, ⁴⁵ trisdešimt tūkstančių penki šimtai asilų ⁴⁶ ir šešiolika tūkstančių asmenų. ⁴⁷ Nuo izraeliečių pusės Mozė paėmė po vieną iš kiekvienų penkiasdešimties asmenų bei gyvulių ir atidavė juos levitams, atliekantiems tarnybą VIEŠPATIES Padangtėje, kaip VIEŠPATS buvo Mozei įsakęs.

⁴⁸ Tada atėjo pas Mozę vadai, vedę kariuomenės tūkstančius, tūkstantininkai ir šimtininkai. ⁴⁹ „Mes, tavo tarnai, – tarė jie Mozei, – suskaičiavome mums pavestus kareivius, nė vieno iš mūsiškių netrūksta. ⁵⁰ Todėl mes atnešėme VIEŠPATIES atnašą, ką kiekvienas mūsų aptiko, – auksinius daiktus,^[i6] antrankovius ir apyrankes, antspaudo žiedus, auskarus ir karolius, – kad būtų atliktas permaldavimas už mus VIEŠPATIES akivaizdoje“. ⁵¹ Mozė ir kunigas Eleazaras priėmė iš jų auksą, visokeriopus dirbinius. ⁵² Visas jų paaukotas atnašos auksas buvo šešiolika tūkstančių septyni šimtai penkiasdešimt šekelių. ⁵³ O žygyje dalyvavusieji kareiviai karo laimikį pasilaikė sau. ⁵⁴ Mozė ir kunigas Eleazaras priėmė auksą iš pareigūnų, {vedusių} tūkstančius ir šimtus, ir įnešė jį į Susitikimo palapinę kaip priminimą izraeliečių labui VIEŠPATIES akivaizdoje.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>