1 Balaamas tarė Balakui:“Pastatyk man čia septynis aukurus ir parūpink man septynis jaučius bei septynis avinus“. 2 Balakas padarė, kaip Balaamas buvo paliepęs. Balakas ir Balaamas paaukojo ant kiekvieno aukuro po jautį ir aviną. 3 Tada Balaamas tarė Balakui: „Stovėk čia prie savo deginamosios aukos, kol aš sugrįšiu. Gal ateis VIEŠPATS manęs pasitikti. Ką jis man apreikš, tau pasakysiu“. Ir jis palypėjo ant plikos kalvos. 4 Dievas pasitiko Balaamą. „Paruošiau anuos septynis aukurus ir paaukojau ant kiekvieno aukuro po jautį ir aviną“, – pasakė jam Balaamas. 5 VIEŠPATS, įdėjęs žodį Balaamui į burną, tarė: „Grįžk pas Balaką ir taip jam kalbėk“. 6 Jis tad sugrįžo pas Balaką, žiūri, tas tebestovi prie savo deginamosios aukos drauge su visais Moabo didžiūnais. 7 Tada Balaamas ištarė savo pranašavimą, sakydamas: „Balakas atvedė mane iš Aramo,[i1] Moabo karalius iš Rytų kalnų[i2]: 'Ateik, prakeik man Jokūbą; ateik, pasmerk Izraelį!' 8 Kaip aš galiu prakeikti, ko Dievas neprakeikė? Kaip aš galiu pasmerkti tuos, kurių VIEŠPATS nepasmerkė? 9 Netgi nuo uolų viršūnės aš juos matau, nuo kalvų juos stebiu. Tikėk manimi, čia yra tauta, atskirai gyvenanti,[i3] – ji atokiai laikosi nuo kitų tautų! 10 Kas gali suskaityti Jokūbo dulkes[i4] ir žinoti vėjo nešamų Izraelio dulkelių skaičių? Tebūna man leista mirti teisiųjų mirtimi, tebūna, kad mano galas būtų panašus į jo!“ 11 Tada Balakas tarė Balaamui: „Ką tu man padarei? Štai aš atvedžiau tave prakeikti mano priešų, o tu juos laiminte palaiminai!“ 12 „Argi ne tai, ką VIEŠPATS deda man į burną, aš turiu ištikimai pakartoti?“ Antrasis pranašavimas 13 Balakas jam tarė: „Prašyčiau eiti su manimi į kitą vietą,[i5] iš kur galėsi juos matyti. Matysi tik jų dalį, visų jų nematysi. Ir iš ten man juos prakeik“. 14 Tada užvedė jį į Zofimų lauką ant Pisgos viršūnės ir, pastatęs septynis aukurus, paaukojo ant kiekvieno aukuro po jautį ir aviną. 15 Balaamas tarė Balakui: „Stovėk čia prie savo deginamosios aukos, kol aš štai tenai sutiksiu VIEŠPATĮ“. 16 VIEŠPATS sutiko Balaamą ir, įdėjęs žodį jam į burną, tarė: „Grįžk pas Balaką ir taip jam kalbėk“. 17 Balaamas, sugrįžęs pas jį, žiūri, jis tebestovi prie savo deginamosios aukos drauge su Moabo didžiūnais. „Ką pasakė VIEŠPATS?“ – užklausė Balakas. 18 Tada Balaamas ištarė savo pranašavimą, sakydamas: „Atsistok, Balake, ir klausykis; palenk ausį mano liudijimui, Ziporo sūnau: 19 Dievas nėra žmogus, kad meluotų, ar marus, kad keistų savo mintį. Taigi argi jis neįvykdys, ką pažadėjo? Argi jis nepadarys, ką pasakė? 20 Štai aš gavau įsakymą palaiminti: kai jis palaimina, aš negaliu to pakeisti. 21 Negresia pavojus[i6] Jokūbui, nematyti nelaimės[i7] Izraelyje. VIEŠPATS, jų Dievas, yra su jais, – su jais yra jų Karaliaus pergalė. 22 Dievas, vedantis juos iš Egipto, jiems yra tarsi laukinio jaučio ragai.[i8] 23 Štai! Tikrai nėra kerų prieš Jokūbą, nėra burtų prieš Izraelį. Nūnai bus sakoma apie Jokūbą ir Izraelį: 'Žiūrėk, ką padarė Dievas!' 24 Čia yra tauta, besikelianti tarsi liūtė, pašokstanti tarsi liūtas! Nesigula, kol nesuėda grobio ir neišgeria užmuštųjų kraujo“. 25 „Jei negali jų prakeikti, – Balakas tarė Balaamui, – tai bent nelaimink jų!“ 26 Bet Balaamas atsakė Balakui: „Argi aš tau nesakiau: 'Ką VIEŠPATS sako, tai aš turiu sakyti'?“ Trečiasis pranašavimas 27 Balakas tada Balaamui tarė: „Prašyčiau eiti, nuvesiu tave dar į kitą vietą. Galbūt Dievui patiks, kad prakeiktumei man juos iš ten“. 28 Balakas užvedė Balaamą ant Peoro viršūnės, žvelgiančios žemyn į Ješimoną. 29 Balaamas tarė Balakui: „Pastatyk čia septynis aukurus ir parūpink man septynis jaučius ir septynis avinus“. 30 Balakas padarė, kaip Balaamas buvo paliepęs, ir paaukojo ant kiekvieno aukuro po jautį ir aviną. | 
